Sausio 5-ąją 38-ąjį gimtadienį atšventusi verslininkė Rasa Martens sveikinimų sulaukė ir darbe, ir namuose. Jos nepamiršo ir daugybė socialinio tinklo bičiulių. Tądien moteris jautėsi ypatinga, nes daugybė žmonių jai siuntė gerą energiją.
Anksčiau gimtadienius linksmai švęsdavusi draugų ir artimųjų būryje, šiemet Rasa išvyko prie Baltijos jūros.
– Kokias dovanas labiausiai vertinate, kurios įsimintiniausios?
– Visada gaunu labai daug ir gerų dovanų. Man atrodo, kad dovanojantys labai atsakingai išrenka man dovaną.
Man patinka, kai dovanos susijusios su geromis emocijomis, nuotaika. Vertinu knygas – visi žino, kad man knyga yra geriausia dovana. Mėgstu ir skanumynus, gėrimus.
Svajonių dovana? Gal kelionė po pasaulį su draugais, nors ir be to esu labai laiminga.
– Kokios nuotaikos dažniausiai grįžtate po darbų? Koks jūsų tobulas vakaras ir rytas?
– Namo grįžtu vėlai. Juk viešbučio ir restorano darbo laikas yra beveik neribotas, dažnai svarbūs renginiai vyksta vakarais. Po darbo bėgu su draugais vakarieniauti, į parodą, renginį.
Jeigu namie būna bent vienas iš mano šunų, lekiu jų pavedžioti ir pašerti. Ir iš namų tada išeinu skaudama širdimi, kad juos palieku vienus. Namie pirmiausia persirengiu. Dažniausiai tai tamprės ir nutįsęs megztinis. Niekada nevilkiu chalato!
Labai mėgstu draugiją, svečius, tačiau tobulas vakaras namuose – knyga, arbatos puodelis, uždegta žvakė, šiluma. Ir visiška tyla.
Esu pelėda, todėl veikti, skaityti, netgi dirbti vėlai vakare ir naktį man labai patinka, o rytais – sunku... 5 minutės ryto miego man – aukso vertės!
– Koks jūsų tobulas savaitgalis, apie kokias atostogas svajojate?
– Kai vos pavelki kojas, tobulas savaitgalis būtų pragulėti lovoje, o kai esi pailsėjęs – nori savaitgalį slidinėti ar sportuoti.
Tobulai jausiuosi tada, kai klausysiu savo širdies. Negaliu pasakyti, kad man tai pavyksta visais 100 procentų, tačiau tai nutinka vis dažniau.
Su vyru atostogos būna vienokios, su merginomis – mergaitiškos. Atostogauti būtina! Pykstu ant tų, kurie sako neturintys laiko atostogoms! Laiko sau rasti privalai!
– Jei šiandien būtų paskutinė jūsų diena, ką veiktumėte?
– Nežinoti, kuri diena tau bus paskutinė, labai gerai. Nemanau, kad ką nors iš esmės keisčiau. Niekada netaupau gerų žodžių kitiems, nelaukiu ypatingų progų, kad įteikčiau dovaną.
Kartais mano atvirumas glumina žmones – daugelis nėra pratę, jog mus dažnai girtų, sakytų, kad myli, pasiilgo ar apsidžiaugė pamatęs. Mes kartais tarsi laukiame paskutinės dienos, kad galėtume išlieti jausmus. Aš to nedarau ir taip negyvenu.
Ir paskutinės vakarienės nedaryčiau. Vakarėlius rengiu tada, kai norisi, be jokių progų.
– Kokį maistą vertinate, ką pati skaniausiai ruošiate? Ar yra patiekalas, kurio neragautumėte?
– Nelabai įsivaizduoju, kad norėčiau tapti vegetare ar vegane. Man maistas yra vienas gyvenimo malonumų ne vien dėl to, kad turime restoraną. Per maistą gali pažinti kitas kultūras, tradicijas.
Mėgstu japonų, prancūzų, italų virtuvę, mėsos kepsnius. Man svarbus estetinis patiekalo vaizdas, ne vien skonis.
Gaminu labai retai, nes mano vyras savaitgaliais nori ir geba paruošti tokių patiekalų, kad neverta rungtyniauti. Tačiau jeigu ką nors pagaminu (grybų sriubą, troškintą vištieną), visiems būna skanu. Pati sau niekada neruošiu maisto – nueinu į kavinę.
Negaliu savęs įsivaizduoti valgančios šunis, kates, arklius... Net nenoriu apie tai galvoti. Suprantu, kad kitose kultūrose tai normalu ir tai yra tik požiūrio klausimas, tačiau man tai baisu!
– Jei mostelėjusi burtų lazdele pavirstumėte į patiekalą, koks būtumėte?
– Tikrai ne tortas, nes saldumynų ir desertų nemėgstu. Gal būčiau sriuba – joje daug visko. Galėčiau būti ir duona – paprasta, kasdienė, bet niekada nenusibostanti. O gal koks rojaus vaisius, kurio visi geidžia?
– Kokių produktų ir alkoholinių gėrimų visada rastume jūsų šaldytuve?
– Šampano, alaus, pesto padažo, pieno kavai, vytinto kumpio, alyvuogių. Visko, ko reikia norint pavaišinti staiga užklupusius svečius.
– Kokią knygą dabar skaitote, koks pastaruoju metu matytas filmas sukėlė audrą širdyje?
– Vienu metu skaitau daug ir įvairių knygų. Dabar skaitau vokišką „Jėzaus biografija“, kurią parašė vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas, ilgą laiką tyrinėjęs istoriją, religiją.
Labai įdomi ir netradiciniu požiūriu vertinga knyga. Man patinka, kad čia kiekvienam paliekamas pasirinkimas, o ne grūdamos religinės tiesos.
Pastaruoju metu daug skaičiau apie madą. Patiko knyga apie „Gucci“ koncerną, dabar perskaičiau apie mados namus „Prada“, eilėje laukia Christianas Dioras. Man įdomus ne tik vien mados kontekstas, bet ir įmonės veikla, nuosmukiai, planavimas.
– Dabar visi žinome, kas ir kokia yra Rasa Martens. Kokia ji buvo prieš 20 metų – apie ką svajojote?
– Buvau ką tik sulaukusi pilnametystės ir maniau, kad esu labai suaugusi. Tada buvau kategoriškesnė, turėjau kvailokų principų.
Svajojau mokytis ir gyventi Vilniuje, turėti gerą darbą, keliauti. Dabar atsisukusi atgal matau, kad visos svajonės įgyvendintos, ir džiaugiuosi, jog šiandien tų svajonių nemažėja. Jos tik kitokios.
Vieną juokingą svajonę man priminė senas draugas: kad esu sakiusi, jog norėčiau automobilio „Ford Scorpio“! Jis tuo metu buvo labai madingas. Dabar tai prisiminus tikrai ima juokas.
Tiesa, su tuo pačiu draugu sėdėdami bendrabutyje ir kepdami bulves žiūrėjome į virš spyruoklinės lovos kabantį pasaulio žemėlapį ir garsiai svajojome, kad apkeliausime pasaulį. Tada tai atrodė taip toli, kaip iki Mėnulio! O dabar viskas pildosi.
– Kokią save įsivaizduojate po 20 metų?
– Norėčiau būti laiminga ir apsupta šilumos. Norėčiau ja dalintis. Kad šalia manęs būtų šeima, draugai. Versle nekuriu tokių tolimų planų. Tikrai nenoriu užvaldyti viso pasaulio!
Norėčiau toliau mokytis ir neprarasti tikėjimo, kad tai, kas atsitinka, yra tik į gera.
