Pristačiusi dizainerio kolekciją, ji tykiai išsistumdavo dviratį į gatvę ir mindavo namo, kai jos kolegės dairydavosi, kur čia pratęsti vakaro šėlsmą.
Jai jau nereikia niekur nieko ieškoti – namuose laukia žmogus, su kuriuo geriausia būti, – vyras Darius. Ir kas šiais laikais teka 21-erių?! Juolab manekenė, kuriai, regis, dar tik po pasaulį lakstyti ir vakarėliuose šėlti.
Nors figūra jau buvo pakitusi, dizaineris Juozas Statkevičius iki paskutinės dienos suko galvą, kurį apdarą Smiltė galėtų demonstruoti – kūrėjas be jos neįsivaizdavo savo pastarojo šou.
„Dabar tau viskas pasikeis“, – grėsmingu tonu kartą ištarė užkulisiuose viena manekenė, sužinojusi, kad kolegė laukiasi.
„Ir ačiū Dievui, kad viskas pasikeis, – tykiai sau šyptelėjo Smiltė. – Juk gyvenimas ir dar viena nuotykių pilna kelionė tik prasideda.“
Bėgančio laiko Smiltė visai nebijo – ji kaip tik norėtų būti vyresnė.
Tačiau to laiko ir neskubina – jai viskas įdomu, štai kodėl iki šiol jau spėjo pagyventi Švedijoje, „pamodeliauti“, baigti vadybos studijas Vilniaus universitete, perprasti, su kuo valgoma vaizdo reklamų prodiuserės duona, sukurti porą trumpametražių filmų, nusifilmuoti pati ir su kaimyne Elvita Brazdylyte sukurti saldėsį, kuriam neatsispiria net vyrai.
Vis dėlto negalima šimtu procentų teigti, kad jai sekasi. Juolab kad Smiltė kratosi stereotipų – visko, kas visuotiniu sutarimu vadinama sėkme ar nesėkme. Ji stengiasi stojiškai įsižiūrėti į kiekvieną įvykį – kaip ir į sutiktą žmogų, nes neabejoja, kad net ir nepalankiose situacijose yra grožio ir gerumo lašas.
Štai S.Bagdžiūnė buvo įstojusi į profesinę kino akademiją Londone, jai net buvo skirta pusės studijų kainos stipendija, bet prasidėjo krizė, be to, poreikis būti su šeima Lietuvoje tuo metu buvo stipresnis už profesines ambicijas – ir moteris planą tapti režisiere atidėjo.
O ką likimas Smiltei norėjo pasakyti, kai kitą dieną po žinios apie nėštumą ji pateko į avariją Kipre?! Ar ir tuomet, kai sutrupėjo ranka, iškilo grėsmė netekti kūdikio, ji gebėjo skaityti ženklus?
„Sudėliojo ranką, sutvirtino geležine plokštele ir dešimčia varžtų – viskas baigėsi gerai, nors iš automobilio nieko neliko.
Kad ir kaip būtų keista, iš ligoninės išsinešiau daug gero – suvokimą, kad aš, kaip ir mes visi, turime labai daug jėgos. Žmonės tai jaučia, tik bijo tos jėgos ir stengiasi ją ignoruoti, pamiršti, pasiduoda silpnybėms, nes jaučia, kad ji irgi kartais gali pražudyti, jei prarasi tuos kelis sąmoningumo procentus, kuriais tą jėgą valdai.
Viskas gerai – svarbiausia, kad nėra karo, tad neverta graužtis. Tiek meilės, tiek kančios visiems atseikėta po lygiai. Taip, kartais norėtųsi savęs pagailėti, juk kai gulėjau ligoninėje, buvo vasara, draugai išsilakstę, niekas neskuba tavęs aplankyti“, – svarstė Smiltė.
– Dieną po operacijos buvo kitas smūgis – žinia apie brangaus ir artimo giminaičio tragišką mirtį. Visa tai pakelti lengviau, kai esi vienas, bet daug sunkiau, kai po krūtine plazda gyvybė – juk tenka baimintis ir dėl jos.
– Myliu gyvenimą, tad pirmus tris rizikingiausius mėnesius pasakojau vaikui apie kosmosą, koks jis nuostabus, nepaisant visų žiaurių dalykų, kurie vyksta aplink ir kuriuos jam tenka netiesiogiai patirti. Jei tiek laiko ir sunkumų ištvėrė, manau, jam tikrai labai smalsu ir yra pasiryžęs atrasti savo kelius.
Taip, persileidimo atveju, kuris grėsė po operacijos, psichologiškai saugojau mus abu. Mudu su vyru buvome apsvarstę ir įsivaikinimo galimybę – pati esu padėjusi tai padaryti vienai prancūzų porai. Mums su Dariumi ši mintis nebuvo svetima nuo pat pažinties pradžios.
Jaučiu, kad vaikas bus ir didesnis, ir protingesnis už mane šimtą kartų. Nors perduoti galime tik tai, ką patys mokame – kelias kalbas, pasitikėjimą, pagarbą, meilę grožiui.
Kažkur skaičiau, kad su vaiku reikia elgtis kaip su ilgai lauktu svečiu: pamaitinti, pakalbinti, apnakvindinti ir išleisti į savo kelionę.
– Ar neapmaudu, kad laukiantis teko gvildenti tokias sunkias temas, o juk turėtumėte džiaugtis, dairytis mažų drabužėlių lentynose?
– Avarija, brangaus žmogaus mirtis, artimųjų operacijos – iš tikrųjų Gyvatė praėjusiais metais gėlė. Bet buvo ir daug nuostabių dalykų: stiprėjanti įmonė, filmavimasis Mindaugo trienalės seriale „Laikas kartu“, įsimintina kelionė pas geriausią draugę į Venecijos bienalę, Kanų deimantų šou su J.Statkevičiumi, atšilę santykiai su seniai pamirštais draugais. Supratau, kad per skausmą grįžtame į nuoširdesnius santykius su savimi ir aplinkiniais.
Žmogaus gyvybės trapumas primena, kad su gyvenimu negalima juokauti ir išsidirbinėti. Kol kas man pasisekė.
– Manote, kad kažkada išsidirbinėjote?
Podiumas ir šventas laikas Meno centro skaitykloje. Darbas su aktoriumi Danieliu Craigu ir jau po pasaulį pasklidę natūralūs rankų darbo ledinukai „TU-TU“. Netrukus kūdikio susilauksianti manekenė ir įmonės „Atutu“ direktorė Smiltė Bagdžiūnė (28 m.) stebina gebėjimu domėtis pačia įvairiausia veikla.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.