Vasario viduryje knygynus pasieksiantis romanas „Knyga ištrintu skyriumi“ lietuvių filologijos ir kosmetologijos studijas baigusiai Monikai mintyse atsirado norint įsigilinti į vyro ir moters santykius. Jai svarbu, kad skaitydamas knygą žmogus rastų nors mažą dalelę, nors vieną sakinį sau.
„Esu ištekėjusi, žinau, ką reiškia nesusikalbėjimas, nuovargis. O kaip būtų lengva, jei vyras perskaitytų mano dienoraštį, – jis suprastų viską: kuo gyvenu, kaip jaučiuosi, kokių turiu troškimų.
Juk lengviausia apkaltinti antrąją pusę: tu nesupranti, nematai ir negirdi! O ar mes patys pasakome taip, kad būtume suprasti? Gal kartais kalbame per daug ir išvarginame žmones?“ – svarstė rašytoja.
Knygos herojus Matas skaito avarijoje žuvusios žmonos Uršulės dienoraštį, kurį įteikė jos meilužis. Sužinojęs apie išdavystę jis svarsto, kad ne visada buvo geras, ne visada suprasdavo žmonos užuominas, jos norus ir lūkesčius.
Rašytojai svarbi ir atleidimo tema – ar pajėgs Matas atleisti mirusiai žmonai? Kaip jis gyvens su tokia didžiule našta? Kokią jųdviejų kasdienybę matė jis, o kokia ji atrodė žmonai? Galiausiai – kurį žmonos dienoraščio skyrių perskaitęs Matas iškart paspaudė „Trinti“?
Abu knygos herojai žino, kas yra neištikimybė, skaudi artimo išdavystė. Ar pati Monika, skaičiuojanti ketvirtus santuokos metus, tiki amžina meile be paslydimų?
„Žinoma, kad tikiu! Jei tikrai nori būti ištikimas visą gyvenimą, turi suvokti, kad santuoka ir šeima – darbas, ir tą darbą dirbti iš visos širdies. Kartais turime prisiversti neišgirsti, nuleisti juokais tai, kas mums nepatinka.
Mes su Adomu stengiamės nelaikyti pykčio savyje, daug kalbamės, aiškinamės tol, kol susitaikome“, – sakė M.Budinaitė-Žadeikienė.
Anksčiau ji mušdavosi į krūtinę, kad niekada neatleistų išdavystės. Tačiau bėgant metams nebesisvaido žodžiais „niekada“ ir „visada“. Žinoma, būtų beprotiškai skaudu, tačiau viskas priklausytų nuo aplinkybių.
„Nesu patyrusi išdavystės, todėl sunku numatyti, kaip elgčiausi. Gal norėčiau pasielgti vienaip, o tokiomis aplinkybėmis pasielgčiau visiškai kitaip.
Mes su vyru nugyvensime 100 metų ir būsime labai laimingi! Tikiu tuo“, – šypsojosi Monika.
Kaune užaugusi rašytoja neslepia – taip, ji ištekėjo už įtakingos ir garsios šeimos atstovo. Adomas – šviesaus atminimo verslininko B.Lubio anūkas. Tačiau M.Budinaitė-Žadeikienė stengiasi apie tai negalvoti – juk myli žmogų, o ne jo finansines galimybes.
„Esu maksimalistė, negailiu savęs. Būdavo akimirkų, kai grįždavau į namus fiziškai išsekusi. Turėčiau galimybių nesidraskyti darbuose, būti graži namų šeimininkė, bet nemokėčiau taip gyventi!“ – pasakojo rašytoja.
Būna akimirkų, kai Monika jaučiasi kalta, kad nesėdi namie su sūnumi. Tačiau ji neabejoja, kad vyras nebūtų su tokia, kuri rūpinasi vien namais. Adomui reikia kuriančios, dirbančios, įdomios asmenybės.
Todėl moteris nori būti įdomi ne tik sau, bet ir vyrui, sūnui. Visada tokia ir buvo – atsiradusios galimybės jos nepakeitė.
Ji džiaugiasi kitaip: kad gali kasdien sportuoti, išvykti į kelionę ir ten pasisemti patirties. Monika džiaugiasi aprūpintu gyvenimu, tačiau pati užsidirbdama pinigų jaučiasi puikiai, kad nereikia prašyti vyro.
„Gal visą gyvenimą būsiu priimama kaip Adomo žmona... Norėčiau būti žinoma savo darbais ir laimėjimais, o ne dėl vyro šeimos. Nesu papuošaliukas šalia įtakingo vyro ir niekada tokia neketinu būti.
Yra ir kita medalio pusė: būtent Adomo šeimos įtaka mane dažnai verčia pasitempti, tobulėti, kopti karjeros laiptais.
Juk tai, kad moku iškepti blynus tobulais lygiais kraštais, nedarys manęs nuostabios! Tegul tie blynai būna kreivi, bet prie stalo juos valgant liejasi įdomios kalbos“, – sakė ji.
Vyro Adomo senelį Bronislovą moteris vadina vienu šviesiausių žmonių, visos šeimos didžiausiu autoritetu.
„Visada juo žavėjausi. Man svetimas verslas, tad galėjau Adomo senelį įvertinti ne kaip savo srities profesionalą, o tik kaip nuostabų šiltą žmogų, smagų ir puikų senelį.
Jis visada jaukiai priimdavo, nebuvo užrietęs nosies, rasdavo bendrą kalbą su kiekvienu. Kalbėdavomės apie knygas, rašytojus. Labai didžiuojuosi ir visa širdimi džiaugiuosi, kad auginu jo proanūkį.
Tai didelė atsakomybė, kurią noriai prisiimu. Norėčiau, kad mano sūnus būtų toks protingas. Stengsimės abu su vyru“, – drėgnomis nuo ašarų akimis kalbėjo moteris.
Ji apgailestauja, kad nespėjo daugiau pabendrauti su anapilin iškeliavusiu vyro seneliu. Tačiau jaunos moters širdyje esantys prisiminimai – patys šilčiausi.
Monika džiaugiasi, kad B.Lubys dar spėjo pamatyti savo pirmąjį proanūkį – jų su Adomu sūnų Motiejų. Anksčiau senelis yra sakęs, kad jo tikslas – sulaukti proanūkių.
„Vienintelis Motiejaus ir Bronislovo susitikimas įvyko tuomet, kai sūnui buvo trys mėnesiai. Netrukus senelio netekome...“ – atviravo M.Budinaitė-Žadeikienė.
Paklausta apie pažintį su Adomu, moteris net strykteli nuo kėdės – juos prieš 7 metus labai banaliai supažindino bendras draugas, tačiau jųdviejų meilės istorija – nuostabi!
Mat po kelių pažinties dienų Adomas naujajai draugei pasiguodė, kad vaikystėje jam labai nepatiko vardas.
„Baik tu, mano kieme vaikystėje buvo toks Adomėlis, mano pirmoji meilė“, – tuomet šyptelėjo Monika.
Adomas atsakė šypsena. Tik po kelių dienų mergina jo paklausė, kokioje gatvėje Kaune Adomas gyveno vaikystėje.
„Kai jis pasakė gatvę, supratau, kad šalia manęs – tas pats Adomėlis iš kiemo! Atsinešiau darželio nuotraukas – lankėme tą pačią grupę, radome bendrą nuotrauką su Kalėdų Seneliu! Aš buvau Snieguolė nusmukusiomis kojinėmis, jis – Nykštukas!“ – pasakojo M.Budinaitė-Žadeikienė.
Vėliau mažąjį Adomėlį prisiminė ir Monikos mama. Ji dukteriai papasakojo vydavusi gerbėją nuo jų bendrabučio durų, kai berniukas ateidavo ieškoti draugės per pietų miegą. O kiek kartų motina ėjo dukters pasiimti į Adomo tėvų namus!
Tas darželio nuotraukas sutuoktiniai dabar saugo, kad galėtų parodyti savo vaikams ir anūkams tokią gražią draugystės istoriją.
Rašytoja juokiasi iš dažnai vyraujančios nuomonės, kad autoriai į savo kūrinius sudeda savo patirtį. Žinoma, knygoje rasime detalių iš jos pačios gyvenimo. Rašytojo patirtis, nuotaika, nutikimai nusėda knygose, tačiau visa tai pakeista, perleista per fantazijos filtrą.
„Tie knygos skaitytojai, kurie mane gerai pažįsta, gali rasti užuominų į mano gyvenimą. Aš, kaip ir Uršulė, esu vegetarė.
Man buvo artima rašyti, kaip ji, vyrui ruošdama valgį, šlykštisi mėsa. Tik kad man kepama mėsa, pjaustoma dešrytė kvepia! Kiekvieną vakarą vyrui ir sūnui ruošiu mėsą.
Į knygą įdėjau ir savo kelionę į Italiją – esu labai dėkinga vyrui, kad mane ten nusivežė, ten atsirado vienas knygos skyrius. Rašyti knygą man – lyg kurti filmą“, – pasakojo Monika.
Monika iš pradžių kiek išgyveno, kad skaitytojas ištekėjusią ir vaikų turinčią moterį – knygos heroję, kuri išdavė savo antrąją pusę, susies su ja pačia.
Tačiau išsakiusi abejones vyrui Adomui išgirdo palaikymą: „Jei galvosi, ką kalba žmonės, negalėsi rašyti.“ Šie mylimojo žodžiai padėjo apsispręsti – knyga turi būti tokia, kokia ir yra. Svarbiausia, kad ją supranta artimieji.
Rašytoja mėgsta kurti namie, kai Motiejus miega pietų, – tada užplūsta ramybė. Tačiau nenori užsidaryti namuose, nenori būti panaši į filmuose matomus rašytojus: kančia, chalatas, pilna peleninė, puodelis arbatos ir kompiuteris.
Todėl dažniausiai kasdien po sporto klubo su kompiuteriu rašytoja keliaudavo į sostinės senamiesčio kavines – turi kelias mėgstamas, kur verdama skani kava. „Knyga ištrintu skyriumi“ sukurta per metus.
Įkvėpimas? Monika juokiasi iš šio reiškinio. Rašymą ji vadina darbu, mat negali sau leisti rašyti naktimis ar tuomet, kai ateina noras.
„Išgerdavau puodelį latės ir nuo pirmojo gurkšnio mintys pradėdavo suktis apie knygą. Kava, aplinka sukuria rašymo nuotaiką. Bandžiau rašyti parke – netiko.
Jei rašydama kitą knygą norėsiu būti kitokia, turėsiu pasirinkti kitą kavinę ir gerti kitokią kavą“, – pasakojo moteris.
Monika juokiasi, kad rašymo malonumą pajuto dar vaikystėje. Mintis išlieti popieriuje mergaitę skatino ir motina, pati išleidusi dvi knygas. Tačiau baigusi filologijos studijas Monika nusprendė, kad vis dėlto nori būti kosmetologe.
Atrodė, kad šis darbas – prie širdies. Tačiau jau tuomet vyras, išlydėdamas ją į kosmetologijos kabinetą, nuolat juokavo pažiūrėsiąs, kiek laiko žmona apsimes esanti kosmetologė.
„Ir rašiau, ir dirbau kosmetologe. Adomas vis sakydavo, kad po rašymo namo grįžtu pakylėta ir pilna emocijų, o iš kosmetologijos kabineto pareidavau visai kitokia“, – prisimena Monika.
Su šeima persikėlusi į Vilnių moteris vis mažiau laiko rasdavo kosmetologės darbui – ją traukė rašymas. Pradėjusi antrąją knygą „Knyga ištrintu skyriumi“ ji ir pati pajuto, kur linksta širdis.
Patekusi į televizijos laidą „Kvieskite daktarą!“ (čia M.Budinaitė-Žadeikienė dirba scenarijaus autore. – Red.), Monika apsisprendė – duoną valgys iš rašymo.
„Stengiuosi nepamiršti ir mamos, ir žmonos pareigų. Kartais tai padaryti būna nelengva. Grįžtu po rašymo dienos, gyvenu knygoje, mintyse bendrauju su veikėjais, o reikia blynus kepti. Išmokau“, – šypsojosi pašnekovė.
Moteriai smagu, kad su tokia ja išmoko gyventi ir šeima. Supratingas ir palaikantis vyras – tarsi dovana rašytojai.
Apie ateities planus Monika svajoja atsargiai, nes dažniausiai padaro tai, ką užsibrėžia. Gal tai bus filmo scenarijus, o gal – dar viena knyga. Tik šįkart – detektyvas. Jau dabar ji varto teisės knygas ir konsultuojasi su uošviu teisininku.
