Timūras turi dvi seseris. Metais už jį jaunesnė Diana gyvena Airijos kurorte Kinseilyje, jie bendrauja itin retai.
„Ji jau prisigyveno su airiu, balandį važiuosime į vestuves! Diana išvykusi apie dešimtmetį, į Lietuvą grįžti neketina“, – apie emigravusią seserį kalbėjo Timūras.
O mažoji, šeimos pagrandukas Karina – visai šalia, sostinėje. Vilniaus kolegijos pirmajame kurse įstaigų administravimą studijuojanti mergina neslepia, kad baigusi mokyklą Vilniuje atsidūrė įkalbėta brolio.
„Visi draugai iš Telšių išvyko studijuoti į Klaipėdą. O Dieve, galvojau, ką aš viena toje sostinėje veiksiu? Jaučiausi kaip atsiskyrėlė. Bet Timūras buvo užsispyręs, kitų miestų man net nesiūlė.
Ir prašymą studijuoti užpildėme kartu“, – pasakojo Karina.
Šiandien ji visiškai nesigaili, kad pasirinko Vilnių.
T.Augucevičius įsitikinęs, kad sesuo niekada nesigailės pasirinkusi studijas sostinėje – juk čia kur kas daugiau galimybių. Vyras didžiuojasi, kad Karina iš mokamos vietos perėjo ir nemokamą, o kitą semestrą gal net gaus stipendiją.
„Kaip kokia močiutė džiaugiuosi, kad vaikas gerai mokosi. Sumažės finansinė našta, bus lengviau gyventi“, – šypsojosi Timūras.
– Šiandien abu gyvenate Vilniuje. Ar daugiau bendraujate?
Timūras: Džiaugiuosi, kad Karina atvažiavo į Vilnių, labai norėjau, kad ji būtų arčiau. Artimųjų čia man tikrai trūko. Dabar bendraujame kur kas dažniau! Anksčiau grįždavau pas tėvus į Telšius, pasimatydavome, pajuokaudavome, ir tiek.
Mano žmona Agnė – didesnė Karinos patarėja. Jos randa bendrą kalbą, daugiau būna kartu. Man tai labai patinka!
Esu iš tų, kurie ir į rimtą situaciją pirmiausia pažiūrės su humoru. Kartais šeimą tai labai užknisa. Mama dabar jau mažiau pakantesnė mano išsidirbinėjimams.
Karina: Kalbėtis su Timūru... Turėčiau užsiauginti storą odą, nes jis viską paverčia juokais, traukia per dantį. Jei esu be nuotaikos, pabendravusi su broliu tik dar labiau susinervinsiu!
Timūras: Norėčiau daugiau laiko praleisti su mažąja seserimi, bet dabar sunku: vaikas, šeima... (Juokiasi.)
– Tad gal Karina kartais jus su žmona išleidžia pasižmonėti, pabūna aukle dukrelei Agotai?
Timūras: Turime auklę – mano mama dabar atvykusi prižiūrėti anūkės. Jai puikiai sekasi, mes džiaugiamės. Kai į svečius ateina Karina, būna labai smagu! Namai būna pilni žemaitiškos armalynės.
– Karina, ar jūs jaučiate, kad brolis – matomas, populiarus?
Karina: Pajutau tuomet, kai bendrabutyje pas draugę atvažiavo svečių ir ji mane pristatė kaip Timūro – to, kuris veda laidą „Lietuvos ryto“ televizijoje – seserį.
Brolis, pradėjęs dirbti televizijoje, nepasikeitė, tik kiek daugiau maivytis pradėjo.
Timūras: Suvokiu, kad viskas, ir buvimas televizoriuje, yra laikina. Turėjau svajonę kurti tokią laidą, tad gavęs galimybę ja pasinaudojau.
Nematau prasmės sužvaigždėti. Juk kai laida baigsis, o apie save galvosiu labai gerai, bus labai liūdna. Gyvenu ramiai, namuose nebūnu žvaigždė. Žinoma, giminaičiai traukia per dantį, vadina žvaigžde.
Giminės didžiuojasi, kad iš tokio niekalo... Mokykloje aš buvau prastas mokinys. Pamenu, dvyliktoje klasėje artėja egzaminai, o man psichozė – kas dabar bus?
Karina: Nebuvo jis prastas. Tėtis sakė, kad dešimtoje klasėje labai persilaužė, pradėjo geriau mokytis. Prieš studijas ir aš stresavau.
– Tarp jūsų – 13 metų skirtumas. Kai gimė Karina, Timūras jau buvo paauglys. Turbūt nesimušėte, kaip kad įprasta broliams ir seserims, kurių amžiaus skirtumas kur kas mažesnis.
Timūras: Jau buvau išsimušęs su kita sese!
Karina: Draugės pasakodavo, kaip su broliais mušasi, pykstasi. Stebėdavausi, nes tarp mūsų niekada nebuvo jokių pykčių. O aš turiu charakterį! Jam irgi nebūdavo lengva su manimi.
Vaikystėje, kai visi sakydavo, kad aš panaši į tėtį, atkirsdavau, jog esu panaši į brolį. Net rodydavau savo apgamus ir sakydavau, kad tokius pat turi ir Timūras.
Jis išpildydavo visus mano vaikiškus norus, pirkdavo man Barbes. Pamenu, brolis buvo išvykęs į Airiją dirbti, atsiuntė laišką, įdėjo pinigų ir liepė nusipirkti, ką noriu! Kiek laimės buvo!
Timūras: Tikėjausi, kad ji nusipirks Barbių namą, apie kurį svajojo. Tada sklido kalbos, kad pinigus iš laiškų, siuntinių pavagia.
Nupirkau didelį šokoladinį kiaušinį, į jį įkišau banknotus, gražiai supakavau į dėžutę ir išsiunčiau. Kaip buvo smagu gauti žinią, kad pinigėliai saugiai nukeliavo į Telšius!
Karina: O kiek nuotraukų brolis padaręs, kiek mano pasirodymų prifilmavęs! Jis – įdomi asmenybė, stengėsi ir mane įtraukti į savo veiklą. Ir aš tapau tokia meniška.
– Timūrai, kaip jautėtės, kai namuose atsirado Karina?
Timūras: Kokia mažytė ji buvo! O aš jau turėjau košės galvoje. Visiems buvo labai smagu, visi realizavome savo norą kuo nors rūpintis.
Su kita sese pešdavomės, pykdavomės. Ten vyko žiaurūs dalykai! Atsiradus Karinai suvokiau, kad ji – nauja pradžia. Bet man patikdavo ją provokuoti.
Stebėdavau, kaip mažas vaikas reaguoja į mano, suaugusio, kalbas. Mėgdavau apsunkinti jai gyvenimą, taip grūdinau. Norėjau su ja išradingai leisti laiką, o ne prie televizoriaus.
Ji būdavo mano modelis, vaikščiodavome po apylinkes, fotografuodavau. Nešdavome juostelę išryškinti, labai laukdavome tų nuotraukų!
Suvokdavau, kad Karina mane stebi, stengiausi nesusimauti, būti jai geras pavyzdys. Mūsų meilė buvo be galo didelė. Ir dabar pasikutename, prisimename savo ankstesnius akrobatinius triukus.
Karina: Brolis turėjo gitarą, o aš nuo mažų dienų dainuodavau apie kareivius, kaip jie gina Lietuvą. Sėdėdavome jo mažame kambarėlyje, jis grodavo, o aš kone iki ašarų traukdavau apie tuos kareivius.
– Skambintumėte vienas kitam vidury nakties, jei kas nors nutiktų?
Timūras: Jei man paskambintų Karina, tikrai viską mesčiau ir lėkčiau iškart. Jei jau sesuo man skambintų, vadinasi, kas nors išties blogai. Pirmiausia ji stengtųsi išsikapstyti pati. Čia, matyt, jos grūdinimo vaikystėje padarinys.
Karina: O kam aš daugiau Vilniuje galėčiau skambinti, jei ne broliui? Nieko čia neturiu. Kad ir kas nutiktų, net jei būčiau visai degradavusi, pasitikėčiau broliu. Mamai neskambinčiau! (Juokiasi.)
– Karina, kaip sutariate su dukterėčia – Timūro vienų metų dukrele Agota?
Karina: Timūras, kai aš gimiau, rūpinosi manimi. Man tas pat – su Agota. Anksčiau ne itin mėgau vaikus, o Agota – visiškai sava, su ja smagu užsiimti. Kelias dienas jos nematau ir be galo pasiilgstu.
Dabar ji didesnė, norisi ko nors išmokyti, parodyti. Kai dar paaugs, pradėsime muzikuoti. Jaučiu atsakomybę dėl dukterėčios.
Timūras: Karina Agotą išmokė daug smagių dalykų! Mažoji noriai priima tetos pamokas, ja labai pasitiki. Vos Karina įžengia pro duris, visų šypsenos didžiausios!
– Ar turite vienas nuo kito paslapčių?
Timūras: Kad mes neatviraujame... Į vidų sesers neįsileidžiu, ji manęs irgi nepriima į savo širdį. Mūsų šeimoje meilės niekas nedemonstravo. Apsikabinimai, bučiniai, mylavimai atrodytų nenormalu, erzintų.
Žinau, kad mano žmona Karinai patars geriau. Aš greičiau imčiau pamokslauti, mokyti.
Karina: Su broliu daugiau tariamės, o ne plepame. Mergaitiškai pasišnekame su Timūro žmona Agne. Su ja esame net artimesnės nei su seserimi. Ji išvyko į Airiją, kai buvau maža, viena kitos artimai nepažįstame.
O Timūras nepraleidžia progos pamokslauti! Parodau kokį vaikiną, ir prasideda...
– Timūrai, ar sesuo šiuo metu yra įsimylėjusi?
Timūras: Nežinau, bet manau, kad taip. Juk ir amžius, ir Vilnius, manau, daro savo.
Karina: Bijau ką ir pasakyti.
– Kokiu mėgstamiausiu patiekalu nustebintumėte vienas kitą norėdami palepinti?
Karina: Nuo mažens prisimenu, kad grįžęs į namus Timūras visada džiaugdavosi iškeptu varškės apkepu.
Timūras: Valgyčiau viską, ką pagamintų Karina, vien dėl to, kad ji stengėsi.
Aš sesutę pamaloninčiau normaliu elgesiu – būčiau paprastesnis, mandagesnis, paslaugesnis. Ir tai jau būtų gerai, nes ji to iš manęs mažiausiai tikisi. Tokios pastangos tikrai ją nustebintų!
