Televizijos laidų vedėjas D.Butkus pirmą kartą tuokėsi būdamas 18-os. Antrą kartą – 28-erių.
„Santuokų nepavyko išsaugoti taip, kaip kitam nepavyksta laimėti loterijoje. Santuoka – irgi loterija”, – įsitikinęs vyras. Trečią kartą jis vedė praėjusią vasarą.
– Jūsų trečioji žmona Rasa Butkuvienė yra skolų išieškotoja. Ji – griežta moteris? - D.Butkaus paklausė „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
– Ji – racionalusis pradas mūsų šeimoje. Ji ta, kuri skaičiuoja ir laiku pasako „stop”. Aš nemoku tvarkytis su pinigais. Tai labai bloga savybė. Ačiū Dievui, turiu Rasą.
– Kiek laiko jūs kartu?
– Treji metai. Susituokėme praėjusią vasarą. Viskas to link ėjo dėsningai, vestuvės buvo tarsi formalumas.
– Iš abiejų ankstesnių santuokų turite po dukrą – Gertrūdą (17 m.) ir Agotą (6 m.) Su trečia žmona bus ir trečia dukra?
– Gal. Tikrai neišsižadu. Gal bus sūnus. Žiūrėsime.
– Ko gero, puikus jausmas atversti naują gyvenimo puslapį?
– Taip, bet kai tų puslapių būna per daug, irgi negerai. Koks sveiko proto žmogus gali vesti trečią kartą? Tiesiog taip išėjo. Yra pavyzdžių, kai vyras ir penkis kartus veda, ir gyvena.
– Tokių dalykų tikriausiai niekas neplanuoja. Kaip vertinate tas savo gyvenimo akimirkas dabar?
– Šitiems dalykams nėra jokio loginio paaiškinimo ar pasiteisinimo. Galima priežasčių sugalvoti labai daug – aš nekaltas, aplinka kalta.
Tiesiog nepavyko išsaugoti santuokų. Taip, kaip kitam nepavyksta laimėti loterijoje. Santuoka – irgi loterija. Tiesiog matai, kad tu su tuo žmogumi tikrai negalėsi pasenti ir būdamas su juo būsi ne tas žmogus, koks norėtum būti.
Trečią kartą tikrinau iš visų pusių, kasdien užduodavau sau klausimą, kaip bus toliau.
– Reikia drąsos trečią kartą leisti sau patikėti, kad šįsyk pavyks.
– Atsiranda patirties. Jau žinai, kur link veda vienas ar kitas antrosios pusės žodis ar veiksmas, išmoksti skaityti tarp eilučių ir net skaityti kito žmogaus mintis. O ką daugiau daryti? Reikia toliau gyventi.
– Dainininkė Natalija Bunkė per BTV laidą „Yra, kaip yra” iš eksperto Giedriaus Drukteinio sulaukė kritikos, kad dar neturėdama 30 metų yra net du kartus išsiskyrusi, neva jai kažkas negerai. Ar vyrui irgi būtų galima pritaikyti tokią kritiką?
– Kol pats nebuvau du kartus išsiskyręs, tikriausiai panašiai maniau apie tuos, kurių šeima du sykius iširo. Dabar mąstau šiek tiek kitaip.
Žmonės tiesiog neištraukia laimingo loterijos bilieto. Kiti visą gyvenimą jo taip ir neištraukia.
– Pagyvenusi pora į klausimą, kaip pavyko tiek laiko nugyventi kartu, atsakė: „Esame gimę tais laikais, kai sugadintų daiktų neišmesdavo – juos sutaisydavo.” Dviejų santuokų nepavyko sutaisyti. Kaip elgtumėtės šį kartą?
– Bandyčiau taisyti. Iš visų jėgų bandyčiau. Daug išvadų esu padaręs. Jeigu atvirai, pirmą kartą paskubėjau skirtis. Paskubėjau tuoktis antrą kartą. Galbūt reikėjo padaryti ilgesnę pertrauką. Bet niekas juk mokykloje nemoko, kaip reikia gyventi.
Su pirma žmona susituokiau būdamas 18-os. Buvau ką tik baigęs mokyklą ir pradėjęs studijuoti, jai buvo 17-a. Tai buvo pirmoji meilė.
– Susitinkate su savo Kaune gyvenančiomis dukromis?
– Esu savaitgalinis tėvas. Džiaugiuosi, kad žmona Rasa puikiai priima mano vaikus, bet jais niekada nesinaudojo, kad pelnytų mano pasitikėjimą. Ji žinojo, ką perka. Buvo įdomu stebėti Rasos giminių reakciją per vestuves. Daugelis būtų norėję pasakyti: „Ką tu darai, jis juk trečią kartą veda, ar nebijai, kad tau baigsis taip pat, kaip ir kitoms?”
Neiškentęs pats per vieną iš paskutinių tostų rėžiau: „Kadangi niekas nedrįso pasakyti, tai aš pasakysiu – kad tas trečias kartas būtų laimingas!”
Rasa – septyneriais metais jaunesnė, bet to visai nesijaučia. Gerai, kad jai ne 21 metai. Su tokiu žmogumi vargu ar rasčiau bendrą kalbą.
Matau savo dukrą, dukterėčią – jos gyvena visai kitame pasaulyje. Vienintelis skirtumas, kurį jaučiu, – Rasa nemoka rusų kalbos. Tad negalime kartu žiūrėti filmų šia kalba.
Mūsų atveju tai nebuvo variantas, kai vyrui pradeda augti pilvukas ir jis ima dairytis į jaunesnes, kad pats jaustųsi jaunesnis.
– Bet juk jūs dar ir nesate senas.
– Kai pasižiūriu į pirmą dukrą, man taip neatrodo. Ji nesako atvirai: „Tėvai, tu senas.” Bet kartais iš jos žvilgsnio galima tai suprasti.
Šiame informacijos ir technologijų amžiuje svarbu nepražiopsoti akimirkos, kai turi įsikišti ir paaiškinti savo vaikams kai kuriuos dalykus, nes virtuali tikrovė yra labai iškreipta.
Savo dukrai nuolat kalu į galvą, kokias nuotraukas galima kelti į feisbuką, o kokių ne. Turiu jai paaiškinti, kas yra bernų galvose. Kaip svarbu, kad tave priimtų ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal tai, kas esi iš tikrųjų.
Savo mažajai dar esu autoritetas. Ji dar girdi, ką sakau, ir įsiklauso, pažeria drąsių klausimų.
– Dirbote „Pūko” radijuje ir televizijoje, vedėte laidas „Tarp miesto ir kaimo” (BTV), „Gamtos patruliai”, „Vieša paslaptis” (LRT televizija), „Super L.T.”, „Gyvenimo būdas” („Lietuvos ryto” televizija). Kokių žurnalistinių ambicijų dar turite?
– Vis dar nepavyko pakalbinti Svetlanos Proninos – advokatės, kurios krūtinė gražiausia Vilniuje. Tai vienintelis neišsipildęs interviu. Ji vis atidėliodavo, sakydavo: paskambink po savaitės, tada – po dviejų, paskui – dar po mėnesio. Nepadėjo nei psichologiniai triukai, nei gražus žemas balsas. (Juokiasi.)
Užtat turiu labai žmogišką svajonę – pakilti į kosmosą. Po kokių 20 metų kelionės turėtų atpigti. Ir kaip žmogui, ir kaip žurnalistui labiausiai norėtųsi į kosmosą pakilti kartu su britų milijardieriumi Richardu Bransonu.
– Kodėl būtent su juo?
– Tai įdomus žmogus. Jis vienas iš nedaugelio milijardierių, kuriam pinigai nėra tikslas, o tik priemonė jo siekti. Mane žavi, kaip jis leidžia pinigus. Pavyzdžiui, vietoj lėktuvo nusiperka kosminį laivą.
– Jus kosmosas vilioja dar nuo vaikų darželio laikų, kai visi berniukai svajojo tapti kosmonautais?
– Būdamas mažas norėjau būti mašinistas. Mane hipnotizuodavo vaizdas per priekinį lokomotyvo langą, žavėjo priekyje lekiantys bėgiai. Bet jį mačiau tik per televizorių, taip ir nesu važiavęs traukinio priekyje.
Paskui akys ėmė kilti į dangų. Prieš kokius septynerius metus teko šokti parašiutu. Kasmet bent kartą ištaikau progą pasklandyti. Tai brangus hobis. Bet viena svajonių – gauti piloto ar bent sklandytojo licenciją.
Pakilus į dangų visi rūpesčiai lieka ant žemės. Nors kelias minutes ten pabuvęs nusileidi jau visai kitas žmogus.
– O kokių žemiškų pomėgių turite?
– Laukiu, kada atšils orai ir galėsiu sėsti ant dviračio. Nereikia eiti į sporto klubą, o dar ir džiaugiesi besikeičiančiais vaizdais aplinkui. Tiesa, grįžtant iš Vilniaus centro į Baltupius, kur gyvenu, tenka užkilti net į du kalnus.
– Esate studijavęs istoriją, lietuvių kalbą, rusų filologiją, bet neturite diplomo. Galbūt artimiausiu metu ketinate papildyti studentų gretas?
– Norėčiau studijas baigti vien dėl to, kad galėčiau patirtimi pasidalyti su kitais. Esu gavęs pasiūlymą dėstyti televizijos kursą studentams, bet negaliu to daryti be diplomo.
Dabar rinkčiausi žurnalistiką – specialybę be specialybės.
– Vadinasi, ši profesija ne juokais užkabino?
– Ir nepaleidžia. Nieko kito daryti nemoku. Tai svajonių darbas. Nesi pririštas nuo 8 iki 17 val. sėdėti biure. Matau žmonių, kurie taip dirba uždaroje erdvėje. Nemanau, kad man tai tiktų, bet niekada negali spjauti į balą. Kartais likimas ima ir nubloškia.
Panašiai esu dirbęs „Pūko” radijo stotyje ir televizijoje – ateidavau 6 val. ryto, o darbą baigdavome žiniomis per televiziją apie 20 val. Bet tai nebuvo monotoniška. Kasdien sužinodavai ką nors nauja.
Dabar rengdamas reportažus laidai iš įvairių Lietuvos vietų dažnai išvažiuoju iš Vilniaus, kuris irgi yra gana uždaras, pamatau kitokią Lietuvą, kitokį žmonių bendravimą.
– Visi jus geriausiai prisimena iš laidos „Gamtos patruliai”?
– Tai buvo mieliausias širdžiai projektas. Gaila, kad jo neliko. Laida gyvavo ketverius metus, tikriausiai buvo nuspręsta pailsėti. Per tą laiką temų sumažėjo, nes gamtos patruliai atliko didelį darbą. Žmonės pradėjo galvoti, kaip elgiasi su gamta. Gamta lietuviui visada svarbi.
– Jums pačiam svarbus ryšys su gamta?
– Mano senelis Petras Buteikis buvo botanikas. Jis sodino dalį Kauno ąžuolyno ir paskui gavo daug pylos nuo komunistinės valdžios, kai priešinosi jo iškirtimui. Ąžuolynas žaliuoja ligi šiol.
Tėvas irgi visada skiepijo meilę gamtai. Veždavosi mane dviračiu į laukus, rodydavo: „Va čia toks vabaliukas, čia tokia boružė.” Jis filologas, bet didelis savo krašto mylėtojas. Tėvas visada kartojo, kad jeigu žmogus nutols nuo gamtos, pasidarys nebe žmogus.
Mama visą gyvenimą dirbo tarnautoja, bet yra kilusi iš kaimo. Kasmet važiuodavome į jos tėviškę.
Aš taip pat stengiuosi savaitgaliais dingti iš miesto. Vasarą bent iki artimiausio ežero už Vilniaus nuvažiuojame. Žiemą mėgstu ant pačiūžų užlipti. Vaikystėje niekada to nedariau, išbandžiau tik būdamas suaugęs. Ir kiekvieną kartą reikia mokytis iš naujo. Kaskart reikia kelis sykius nudribti, kol pradedi čiuožti. Iš pradžių lėtai, paskui greičiau.
Nemėgstu stumdytis čiuožyklose. Laukiu tokio laiko, kaip dabar – ant ežerų fantastiškas ledas, neapsnigtas, lygus, gražus.
Žmonos Rasos dėka atradau Žemaitiją. Mes ir susituokėme Telšiuose. Dabar kiekvieną vasarą važiuojame bent savaitei pailsėti prie Platelių ežero. Ten net geriau negu pajūryje. Pavažinėji po aplinkinius miestelius. Platelių ežere galima panardyti. Kol kas įsidrąsinau tik šiek tiek įmerkti galvą. Užtat valtele praėjusią vasarą perplaukiau jį skersai ir išilgai.
– Jau kelerius metus gyvenate Vilniuje, bet pabrėžiate, kad esate tikras kaunietis.
– Galima žmogų išimti iš Kauno, bet Kauno iš žmogaus – niekaip. Kaunas – nuoširdesnis. Kauniečiai sako tai, ką iš tiesų mano. Vilniuje žmonės rafinuoti, kalba užuolankomis.
Kaunas palankesnis gyventi, Vilnius – dirbti. Kaune nėra tokio skubėjimo kaip sostinėje, kur daug laiko iššvaistai transporto spūstyse.
Kaune nėra tiek daug įtampos, baimės, nežinios, kas bus rytoj. Šis miestas turi savo dvasią, jis yra lėtesnis, mažiau karjeristų.
Vilniuje žmonės giriasi, kad trinka sveikata nuo darbo 20 valandų per parą. Jie įsitikinę, kad taip turi būti, kad jie kažko siekia. Aš juos užjaučiu. Uždirbtus pinigus senatvėje jie išleis vaistams arba visai nesulauks senatvės. Jei žmogus dirba savaitgaliais, jis neatsipalaiduoja.
– Kaip jūs derinate poilsį ir darbą?
– Kartais sveika tiesiog patingėti. Jei bėgi per visą savaitę, o savaitgalį vėl ką nors aktyvaus planuoji, nepailsėsi. Kartais sveika tiesiog pažiūrėti į lubas, be tikslo pasivažinėti automobiliu ar pasivaikščioti po miestą.
