Menininkė neseniai matė Emilio Vėlyvio filmą „Zero II”, kurio viena herojų nori pasididinti krūtinę, rašo „TV antena".
Nomeda juokiasi: „Ramūno Rudoko herojų nuo to net purto – jis negali nė pagalvoti apie kažkokį svetimkūnį savo kūne, taip jam šlykštu. Man – taip pat.”
– Nebandote kovoti net ir su raukšlėmis aplink akis?
– Kovoti su raukšlelėmis galima natūraliais būdais. Pastaruoju metu dažnai sau pasidarau veido masažą su arganų aliejumi. Pamenu, kad taip darydavo ir mano močiutė. Palandžiojau po internetą, susiradau ten specialių pratimų ir darau juos.
Manau, kad labiausiai grožį puoselėti padeda sportas, masažai ir geras poilsis.
– Esate prieš grožio chirurgų kišimąsi?
– Kiek esu mačiusi moterų po plastinių operacijų, nė vienai iš jų šios procedūros amžiaus paslėpti nepadėjo. Neseniai buvau Amerikoje, kur plastines operacijas darosi ne tik pramogų pasaulio žvaigždės, bet ir paprasti žmonės – ten apskritai priimta jaunintis. Tai tampa gyvenimo būdu.
Jei pamatyčiau, kad žmogus po tokios operacijos pagražėjo ar pajaunėjo, tikrai pasidžiaugčiau kartu. Bet dažnai įvyksta priešingai – matyti tik tai, kad jis pasidaręs plastinę operaciją.
Plastinės operacijos visus suvienodina – žmonių išraiškos tampa tarsi klonuotų nykštukų ar zombiukų.
Ypač stulbina kūną implantais tobulinančios visai jaunos moterys, kurių krūtinės ir taip gražios.
Man ne itin didelė krūtinė niekada netrukdė nei seksui, nei meilei, nei laimei. Niekada dėl jos neturėjau problemų ir tikiuosi, kad neturėsiu.
– Esate minėjusi, kad didžiuojatės kiekviena užgyventa raukšle.
– Daugumą jų įsigijau ne iš didelių rūpesčių, bet iš linksmumo, nuo kvatojimo.
Liūdesio, iš kurio taip pat atsiranda ne-grožis, stengiuosi atsikratyti. Jokia plastinė operacija čia nepadės. Grožį sukuria gera nuotaika, poilsis, teigiamas požiūris į gyvenimo pokyčius ir panašūs dalykai.
Graudu, kai moterys vietoj savo tikrų lūpų pasirenka svetimas ir pakeičia savo šypseną.
Pamenu, kaip nusivyliau ir net nusiminiau, kai aktorė Teri Hatcher iš „Nusivylusių namų šeimininkių” vidury serialo pasidarė plastinę operaciją. Nejaugi žmogus taip savęs nevertina? Ar tai noras visada būti populiariam?
Nejaugi visas žmogaus gyvenimas tėra dalykas, kurį reikėtų nuslėpti? Nejaugi bėgantys metai yra tik blogis ir nieko daugiau? Dirbtinis grožis nieko nepaslepia, vis tiek matai žmogaus metus.
Manau, žymiai geriau investuoti į knygas, sportą, sveikatinimo procedūras, sveiką mitybą, keliones, poilsį, gerą nuotaiką ir galų gale – į meilę.
– Niekada nebuvo kilusi mintis pasitobulinti kūną?
– Ne, tikrai niekada. Kaip ir niekada nesu dalyvavusi botulino vakarėliuose. Sako, kad jie dabar labai madingi. Bet už tai atpažįstu tuos, kurie juose yra dalyvavę.
Jei žmonėms to norisi, tegul daro. Kiekvienas turi teisę kraustytis iš proto visais įmanomais būdais. Kol žmonės taip daro, vadinasi, mūsų visuomenė dar nėra brandi ir nėra pasirengusi gražiai senti.
Pamenu vieną rusų satyriko Michailo Žvaneckio tekstą apie tai, kaip jis orią senatvę surado Prancūzijoje. Ten sutiko gražių ir įdomių moterų, nebijančių parodyti savo amžiaus.
