Seserys Rinkevičiūtės: „Esame skirtingos kaip diena ir naktis“

Pianistė Rūta (30 m.) ir smuikininkė Saulė (28 m.) Rinkevičiūtės – artimos, bet visiškai skirtingos. „Mudvi panašios tik scenoje – ten mūsų mintys sutampa. Paslapčių neturime, stengiamės nenurodinėti viena kitai, bet vis tiek rūpinamės ir dalyvaujame viena kitos gyvenime“, – sakė merginos.

Daugiau nuotraukų (1)

Laura Čaplinskaitė

Mar 28, 2014, 5:51 AM, atnaujinta Feb 15, 2018, 1:31 AM

Dažniausiai seserys susitinka repeticijose. Jos juokiasi, kad muzika – abiejų gyvenimas, čia sutampa požiūris, idėjos.

„O gyvenime turime absoliučiai skirtingus pomėgius, charakterius ir siekius! Esame kaip diena ir naktis“, – kalbėjo Saulė.

Ji ne tokia išranki maistui, tačiau sveikai ir aktyviai gyventi mėgsta abi. Saulė turi tris šunis, gyvena už miesto, dievina gamtą. Ir į darbą dažnai lekia ne automobiliu, kaip sesuo, o skrieja motociklu.

Vyresnėlei Rūtai svarbiau išsimiegoti ir ramiai susiruošti, o Saulė net pramiegojusi labiau skubės išvesti šunis nei papusryčiauti.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

Saulė: Man kur kas maloniau laiką leisti gamtoje, mielai atsipalaiduoju žvejodama. Rūta mėgsta būti gamtoje, bet labiau domisi mada – ji mėgsta vaikščioti po parduotuves, o aš tam neskiriu tiek dėmesio.

Jei renkamės koncertinius drabužius, tuo rūpinasi sesuo.

Rūta augina vieną mažą šuniuką – garbanotąjį bišoną, o aš – sportinį ryzenšnaucerį, du kokerspanielius, katę. Gyvenu name už miesto – gyvūnams reikia erdvės pasivaikščioti, pabėgioti.

Prie nuosavo namo kur kas paprasčiau pastatyti automobilį – nemėgstu grūsčių, chaoso.

Visą gyvenimą gyvenau mieste bute. Keisdama gyvenamąją vietą svarsčiau, ką pasirinkti už tuos pačius pinigus – miestą ar užmiestį. Pasirinkau tvenkinį, mišką ir namą.

– Į gamtą, prie tvenkinio atvažiuoja pasisvečiuoti ir sesuo?

Saulė: Rūta į svečius atvažiuoja retokai, nes jai atrodo, kad gyvenu toli, mat pati gyvena netoli centro. O aš važinėju iš namų į miestą dukart per dieną ir man nekliudo atstumas.

Rūta: Atvažiuoju pas sesę į svečius, o ji šakas, suodžiais išsitepusi, tampo ir kaifuoja. Juk atvažiavau pakvėpuoti grynu oru.

Jei nesu nusiteikusi, nedarau to, ko nenoriu. Juk galiu netyčia rakštį įsivaryti – saugau rankas, sunkių daiktų nenešioju.

Krosnies pati nekuriu, bet atnešu porą malkų, tik iš pradžių pagalvoju, kaip čia padaryti, kad nereikėtų to daryti. (Juokiasi.)

Saulė: O man nesunku vidurnaktį, prisiminus, kad neįpyliau į krosnį anglių, nusileisti žemyn ir tai padaryti.

– Scenoje esate puikus muzikinis duetas, kuriate bendrą projektą „Džiazuojanti klasika“. Čia, matyt, nesutarimų, kitokių nuomonių mažiau?

Rūta: Muzikoje mes duetas, viena kitą girdime, jaučiame.

Jei ir susiginčijame dėl ko nors, greitai sutariame dėl bendro sprendimo.

Saulė: Sesuo – nuostabiausia mano partnerė. Kitas gal manęs neperprastų, o Rūta pajunta. Tai tikrai retas dalykas tarp scenos partnerių.

Mūsų vis paklausia, kaip mes taip sugebame – tarsi intuityviai grojame kartu.

Gera, kai viena kitai gyvenime netrukdome, neperšame savo nuomonės.

Susitinkame ir šeimoje, ne tik repeticijose. Bet visada stengiamės nenurodinėti, nepriekaištauti.

– Sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Kuri dažniau nusileidžiate, ar jums lengva vienai kitos atsiprašyti?

Saulė: Čia tas pat kaip su draugais – jų juk nemokome gyventi, neįžeidinėjame. O tarp seserų ar brolių tai populiaru. Buvo ir tokių momentų, kai kišdavomės viena į kitos gyvenimą norėdamos gero.

Rūta: Žmonės dažnai mano, kad turi būti taip, kaip jie įsivaizduoja. Laikui bėgant supranti, kad sesuo – kitoks žmogus, su savo siekiais ir požiūriu, kuris nebūtinai turi būti toks kaip tavasis.

– Vis dėlto skirtingi charakteriai jums netrukdė ne vienus metus kartu gyventi ir studijuoti Maskvoje.

Saulė: Studijuodamos Maskvoje gyvenome viename kambaryje bendrabutyje. Ir mums puikiai pavyko!

Net pačios tuo stebėjomės, prisitaikėme. Labai viena kitą palaikėme.

Rūta: Kur kas lengviau, kai tokiame dideliame mieste esi ne vienas. Juk buvome ten tik dviese, abi mokėmės.

Man labai padėjo tai, kad šalia buvo sesuo. Ten tikrai suartėjome. Kai grįžome, vėl šiek tiek atitolome.

Saulė: Draugą galime pasirinkti, o sesers – ne. Juk kone kasdien girdime, kaip broliai ar seserys pykstasi, kuo nors nepasidalija. Tai, kad mes su Rūta išmokome sutarti, būti tolerantiškos, man labai svarbu.

Pasipykstame, bet čia pat ir susitaikome. Nenorime konfliktų, abi mokame atsiprašyti, pamatyti savo klaidas.

Rūta: Visada stengiamės, kad ginčai baigtųsi čia ir dabar, kad neužsitęstų. Nekalbadienių nebūna.

Nesistengiame įrodinėti savo tiesų, nepasitenkinimo nedemonstruojame. Jei išsiskiria nuomonės, reikia tik suprasti, kad kitas žmogus gali mąstyti kitaip.

Būtų liūdna vienai be kitos. Mokomės būti išvien, kad pasisektų projektas. Anksčiau tarp mudviejų būdavo daugiau audrų, groti kartais būdavo neįmanoma.

– Dažnai sakoma, kad broliai ir seserys kur kas geriau sutarti pradeda tada, kai pradeda gyventi atskirai.

Saulė: Kai pradėjome gyventi atskirai, mūsų su seserimi santykiai pagerėjo. Be to, turime labai padėkoti mamai. Ji vis sako: „Merginos, jūs nežinote, ką turite kartu grodamos! Atskirai to neturėsite.“

Mama sutaiko, ji labai nori, kad draugautume scenoje. O dėl santykių visada sako, kad esame skirtingos ir nederėtų dalyvauti viena kitos gyvenimuose daugiau nei reikia.

Rūta: Kai mokėmės Maskvoje, vis girdėdavome, kad dėl savo temperamento esame kaip italės! Kai prasidėdavo audros dėl muzikos... Dabar esame labiau subrendusios, ramesnės, todėl ir audrų kyla mažiau.

– Kaip sutardavote vaikystėje? Ar ir tuomet jautėtės skirtingos?

Rūta: Visaip būdavo, bet aš jos nemušiau!

Saulė: Sesuo mane tik erzindavo, skųsdavausi mamai. O paskui atėjo laikas, kai Rūtai liepdavo mane pasiimti į draugų gimtadienius, vestis kartu į kiemą. Ji uodegytės nenorėdavo! Vaikystėje Rūta buvo audringesnė, o aš – ramesnė. Kai išvykome studijuoti į Maskvą, atėjo laikas bendriems draugams, geriems santykiams.

Juk gyvenimas nestovi vietoje, kažkas susiranda antrąsias puses, kažkas gyvena kitaip, persikelia į kitą būstą. Būdavo lūžių, bet ribos niekada neperžengėme, į teismus viena kitos nepadavėme. (Juokiasi.) Mums tokie santykiai atrodo nepriimtini.

– Kaip išgyvenote audringąją ir maištingąją paauglystę?

Rūta: Saulės ir mano draugai buvo kiti. Pamenu, į jos gimtadienį ateidavo 30 žmonių, o į mano – 10. Dabar abi neturime būrio draugų, tik kelis artimiausius.

Saulė: Rūta būdama 18-os išvažiavo į Maskvą, man tuomet buvo 16-a. Ir aš išvykau paskui ją, nors ketinau studijuoti Sankt Peterburge, bet dėstytojas, pas kurį norėjau mokytis, išvyko į Maskvą.

Rūta: Tikrai buvo smagu, ten baigėme mokslus, grojome viename kameriniame ansamblyje.

Dėstytojai irgi stebėjosi mūsų dueto sugebėjimais pajusti viena kitą muzikoje. Kiti repetuodavo, o mes iš pirmo karto susigrodavome. Visi sakė, kad mums reikia groti kartu.

– Kuri iš jūsų artimesnė su mama, o kuri – su tėčiu?

Saulė: Rūta šiek tiek artimesnė su mama, aš – su tėčiu. Tai vėlgi nulėmė charakteriai.

Rūta: Pamenu, Saulė galėdavo visko išprašyti! O aš buvau pirma, kelią skyniausi sunkiau. Vyresnis juk pramina kelią jaunesniam.

Saulė: Mama labai gerai supranta Rūtą. Kartais, kai susipykstame, ji man bando paaiškinti Rūtos požiūrį. O tėtis, man atrodo, geriau supranta mane, bet mūsų seseriškuose santykiuose nedalyvauja, palieka viską nuspręsti pačioms. Ir vaikystėje taip buvo.

Rūta: Saulė groja su tėčiu, jie dažniau matosi. O aš daugiau laiko praleidžiu su mama, mes net šalia gyvename.

– Ar jūsų antrosios pusės sutaria, bendrauja?

Saulė: Mūsų vyrai, kai toks mano gyvenime buvo, irgi buvo labai skirtingi. Bendraudavome poromis, bet savaitgaliais retai važiuodavome kartu pasisėdėti. Kartais susitikdavome pas mamą. Dabar mylimojo neturiu.

Rūta: Pas mamą – mūsų visų šeimos židinys, ten susitinkame dažniausiai. Kartais abi svečiuojamės ir pas tėtį. Mama – mūsų idėjų generatorius, įkvėpimo šaltinis.

– Kokių moteriškumo, gyvenimo pamokų išsinešėte iš mamos namų?

Saulė: Tėvai mums suteikė be galo daug meilės. Mūsų mama nėra iš tų, kuri atsiduoda vaikams ir pamiršta save. Turėjome savo nuomonę, mama mus palaikydavo. Ir dabar ji pataria, bet nenurodinėja. Visada taip buvo. Mūsų mama puikiai atrodo, rūpinasi savimi – labai ja didžiuojuosi. Ji labai šiuolaikiška, jaunatviška. Moteriškumo man iš jos dar mokytis ir mokytis. Rūta turi daugiau mamos savybių.

Rūta: Mama niekada mūsų nemokė, kaip gyventi. Ji mumis visada labai pasitikėjo, leido pačioms įgyti savąją patirtį ir iš jos pasimokyti. Esu labai dėkinga mamai, kad davė mums tiek laisvės. Mama visada išklausys, padės rasti sprendimą ir visada supras, kad galime turėti kitokią nuomonę nei ji.

– Rūta, jau ruošiatės vestuvėms – gražiausiai gyvenimo šventei.

Rūta: Taip, ir jaučiuosi tai daranti pačiu laiku. Esu subrendusi, priėmiau sprendimą. Šviesu, ramu, esu be rožinių akinių. Gera, kai gyvenime viskas dėliojasi lengvai, paprastai – turime muzikinių planų su „Džiazuojančia klasika“, kuriu šeimą. Turiu daug minčių, idėjų darbams, bet noriu mėgautis, ramiai siekti savo planų. Kartais žmonės skuba gyventi, o aš stengiuosi pajusti kiekvienos akimirkos grožį.

Saulė: Gal prieš savaitę sugalvosiu, kokią suknelę vilksiuosi eidama į sesers šventę. Dabar jai reikia rūpintis, planuoti, o ne man. (Juokiasi.) Aš tik viešnia.

Esu jaunesnė, ateis ir mano laikas. Dabar tegul teka sesė, ji tegul būna pirma. Jei manysiu, kad nebeturiu laiko, galiu pridaryti nesąmonių. Nenoriu skubėti. Gyvenu visavertį gyvenimą, viskas bus savu laiku.

Ar pagalvoju apie vaikus, šeimą? Kaip galiu mąstyti apie vaikus, kai šalia nėra tinkamo žmogaus?

Kita vertus, gyvendama už miesto atkreipiu dėmesį, kad netoli yra mokykla. O jei šunys ryte loja, pagalvoju, ką darysiu, kai vaikas miegos? Gal šunims reikės statyti priestatą? Ateityje tikrai norėsiu vaikų.

Konkurso lyderiai

Portale lrytas.lt vis dar vyksta serialo „Obelis nuo obels“ konkursas, kurio pagrindinis prizas – kelionė į Niujorką. Devintosios savaitės nugalėtojos – seserys Gabrielė ir Aurelija Kančiauskaitės.

Trečiadieniais žiūrėkite TV3 serialą „Obelis nuo obels“, įsidėmėkite raktažodį ir kartu su juo savo ir brolio ar sesers nuotrauką siųskite el. paštu bendraukime@lrytas.lt.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.