Seserys Irūna ir Ineta šiandien juokiasi iš vaikystės muštynių

Dainininkės seserys Irūna (24 m.) ir Ineta (23 m.) Puzaraitės šiandien juokiasi prisimindamos vaikystės muštynes, iš karklų augintus kačiukus ir darniai linkčioja: „Esame geros draugės ir visada viena kita rūpinamės.“

Daugiau nuotraukų (1)

Laura Čaplinskaitė

May 7, 2014, 1:30 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 5:33 AM

Seserys savo metų skirtumą žino tiksliai – metai ir 25 dienos. Močiutė joms pasakojo, kad savarankišką ir mokslų trokštančią Irūną į mokyklą ketino leisti anksčiau, tačiau ji kantriai laukė sesės – norėjo su ja mokytis vienoje klasėje.

Mergina juokėsi, kad Ineta ją visa galva aplenkė tik 9-oje klasėje, – pradėjo mokytis kur kas geriau nei ji. Ineta juokėsi, kad amžiaus skirtumą jai primena tik mama, mat ją vadina mažąja.

– Kaip sutarėte vaikystėje? Ar pešdavotės, kaip spręsdavote nesutarimus?

Irūna: Oi... muštynės mums patikdavo! Ineta buvo tikras kiemo vaikas, o aš tuo metu spaudydavau „Yamaha“ klavišus ir dainuodavau, todėl ir malkų gaudavau dažniau. Ne kartą pešėmės ir mokykloje – pamenu, per anglų pamoką susimušėme prieš visą klasę.

Esu turėjusi mėlynę po akimi, ir sesei esu užvožusi. Ir apsispjaudydavome, ir apsispardydavome, ir apsikandžiodavome... O kai nerasdavome dėl ko muštis, rengdavome bokso varžybas! Aiškindavomės, kuri stipresnė.

Ilgą laiką mokykloje sėdėjome viename suole, miegojome vienoje lovoje, kartu lankėme „O lia lia“ chorą – nuolat nuo ryto iki vakaro būdavome kartu. Pavargdavome viena nuo kitos, tuomet ir kildavo peštynės. Užtat dabar turime ką prisiminti ir iš ko pasijuokti.

Ineta: Skundikės nebūdavome, bėdas pačios ir išspręsdavome. Prasidėjo „Mokinukių“ veikla, daug koncertuodavome, repetuodavome – pavargdavome ir pešdavomės.

– Kokį seserišką prisiminimą turite iš vaikystės, kai didžiavotės viena kita?

Irūna: Pamenu, kai sesei dariau Užgavėnių kaukę. Ji ant galvos užsimovė kojinę, o aš turėjau iškirpti akis. Nesugalvojome, kad kirpti reikia nuėmus kojinę... Kerpu, o Ineta tik strykt! Truputį įkirpau į akies voką... Nesididžiavau savimi, išsigandau. Dabar ši istorija mums juokinga, o Inetai ją primena mažas randelis.

Ineta: Mums tuomet buvo gal 5–6 metai! Skaudėjo sužeistą voką, bet dabar džiaugiamės, kad viskas baigėsi laimingai ir ta banditės kaukė kelia juoką.

Dar pamenu, kaip auginome kačiukus – tuos, kurie ant karklų išsprogsta pavasarį. Mums buvo gal treji ar ketveri metai, prisirinkome tų kačiukų, sudėjome į saldainių dėžutes, pripylėme vandens, pieno, pridėjome duonos ir laukėme, kol užaugs tikri kačiukai. Maitinome, girdėme, bet nesulaukėme...

– Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime, ar kada nors jautėte konkurenciją scenoje?

Irūna: Dar neturėjau nė ketverių metų, kai močiutė nuvedė į chorą „O lia lia“. Ineta prisidėjo po metų.

Konkurencijos niekada nejautėme ir nejaučiame. Juk nuo vaikystės kartu koncertavome, važiuodavome į pasirodymus, dalyvaudavome filmavimuose. Kartu įžengėme į pramogų pasaulį, žingsnis po žingsnio kartu ir ėjome.

Ineta: Abi patyrėme daug gražių dalykų. Mes juk seserys, konkurencija mums nepažįstama.

– Ar šiandien esate geriausios draugės, ar viską viena kitai pasakojate, ar turite paslapčių?

Ineta: Dabar jau esame gana subrendusios. Paslapčių turbūt net neturime, bent jau aš. Apskritai pastaruoju metu nelabai turiu ką slėpti nei nuo tėvų, nei nuo sesers.

Irūna: Dabar gyvename beveik kartu. Dažnai būnu Vilniuje, sostinėje gyvename po vienu stogu. Namuose susitinkame retai, todėl ir sutariame gerai. (Juokiasi.) Lakstome savais reikalais, tik prieš miegą pasikalbame.

Jei reikėtų visąlaik gyventi kartu, manau, būtų visko. Esame skirtingos, ko gero, nesame ir geriausios draugės. Kita vertus, pasiguosti lėkčiau pas seserį arba mamą. Esu be galo laiminga, kad tėvai tapo mūsų draugais!

– Ar įsivaizduojate, koks vaikinas galėtų pavergti sesers širdį? Ar panašūs jums patiktų, ar skirtingi?

Ineta: Skirtingi. Sunku pasakyti, kokie tie skirtumai, bet manau, kad to paties vaikino neįsimylėtume. Irūną vaikinas sužavėtų tik savo protu. Nemanau, kad ji galvą pamestų dėl „saldainiuko“. Tokio ji net nelabai norėtų.

Irūna: Dažniausiai jis būna visiška priešingybė, nei pati sau buvau nusipiešusi! (Juokiasi.) Vaikinas nebūtinai turi būti aukštas tamsiaplaukis akinama šypsena ir ryškiais veido bruožais. Toks patiktų Inetai.

Juk meilės nepasirinksi, ji tiesiog ateina. Esu įsitikinusi, kad abi pasirinktume tą, kuris mylėtų. Visa kita – tik detalės.

– Ar lepinate viena kitą? Jei norėtumėte pamaloninti seserį, ką jai paruoštumėte vakarienei?

Irūna: Stengiuosi pagalvoti apie Inetą ne tik per jos gimtadienį ar Kalėdas. Jei pamatau ką nors, kas jai patiktų, būtinai nuperku. Kviečiu į vakarėlius ar kartu praleisti savaitgalio. Nevadinu to lepinimu – tai meilė ir rūpestingumas. Džiaugiuosi, kai ji džiaugiasi, liūdžiu, kai liūdi.

Jei reikėtų paruošti vakarienę, nežinočiau, ko griebtis. Ineta – puiki kulinarė. Pagaminčiau savo firmines salotas su vytintame kumpyje įvyniotu pelėsiniu sūriu, pavaišinčiau baltuoju sausu vynu. Ineta mėgsta ir sušius, ir žuvį, visokias užkandėles. Ką nors sugalvočiau.

Ineta: Pastaruoju metu vis dažniau padovanojame viena kitai kokią smulkmenėlę. Jeigu Irūna užsimena, kad ko nors ieško ir neranda, vos tą daiktą pamatau, iškart nuperku. Taip pat elgiasi ir ji. Visada apsipirkdama ar atostogaudama apie mane pagalvoja ir tuščiomis negrįžta.

Irūnai tikrai paruoščiau makaronų arba kriaušių ir pelėsinio sūrio užkandėlę.

– Ar yra buvę taip, kad dėl ko nors nesikalbėjote bent kelias dienas? Kuri dažniau nusileidžiate, pirma paskambinate?

Irūna: Esame nekalbėjusios tik dėl to, kad per darbus pamiršdavome viena kitai paskambinti. Abi esame labai užsiėmusios. Kitą kartą neskambinu sesei, nes žinau, kad galiu ją sutrukdyti, kad ji įnikusi į darbus. Ji irgi žino, kad ne visada galiu atsiliepti.

Atsigriebiame, kai susitinkame. Gyvenimas per trumpas, kad pyktumės, ypač su artimiausiais žmonėmis. Mes abi – už teisybę. Tad taip ir gyvename: aš nusileidžiu, Ineta nusileidžia, abi patylime, kai reikia, ir puikiai gyvename.

– Ar įsivaizduojate, ko viena kitai negalėtumėte atleisti?

Irūna: Išdavystės. Seseriškos išdavystės. Tai mūsų paslaptys. Kas tarp mūsų – tas ne jūsų. (Juokiasi.)

Ineta: Manau, kad viską atleisčiau. Gal reikėtų daugiau laiko, bet laikui bėgant viskas pasimiršta. Sesuo yra sesuo, negalėčiau jai jausti neapykantos visą gyvenimą.

– Išvardinkite po tris viena kitos silpnybes?

Ineta: Labai paprasta – batai, gamta ir kompiuterinės muzikos kūrimas.

Irūna: O man sunkiau atsakyti... Ineta irgi būtinai atkreiptų dėmesį į įspūdingus aukštakulnius. Tikrai stabtelėtų prie gyvūnėlių parduotuvės. Įstrigtų visokių užtepėlių, užkandėlių skyriuje. Jei turėtų daugiau laisvo laiko, keltų sparnus ir lėktų atostogauti. Kelionės – irgi viena jos silpnybių.

– Ko palinkėtumėte viena kitai?

Irūna: Pirmiausia palinkėčiau nusipelnytų atostogų. Kantrybės mokantis – jau nedaug liko... Meilės, nes žinau, kiek daug ji reiškia. Ir, svarbiausia, sveikatos.

Ineta: Irūna puikiai žino, ko jai linkiu, – tai jai dažnai kartoju. Esu įsitikinusi, kad tylūs norai ir troškimai greičiau išsipildo, todėl tebūna tai dar viena mūsų seseriška paslaptis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.