Kita vertus, pokalbio metu dažnai šiltai ir paprastai skamba žodžių junginys „mano vyras“.
„Mano antroji pusė“ skamba kažkaip kvailai“, – šypteli Agnė.
Švelnumo per akis, tačiau ir aštrumas išlikęs. Agnė žiniasklaidoje ar savo socialiniame tinkle drąsiai dėsto požiūrį, nuomonę tiek dėl kokios nors žvaigždės aprangos ant raudonojo kilimo, tiek dėl šalies prezidentės arbatėlės su pasaulinio garso rokeriu. Gal jau laikas apsilaužyti ragus?
Bet Agnė stebisi, kodėl turėtų. Juk dėl to, kad laukiasi, niekas jai neišoperavo širdies, minčių, charakterio. Nejaugi nėščiai moteriai derėtų tik sėdėti namie ir nerti vąšeliu, o viryklę verčiau tejungia vakare iš darbo grįžęs vyras?
Agnė jau seniai mokosi sakyti svarbius, jaudinančius dalykus, o ne faktus, su kuo miega. Ir neslepia, kad tai savotiška terapija, – garsiai išsakęs nuomonę susidėlioji reikiamus taškus.
„Nemokau žmonių, kaip gyventi, bet dabar, kai užaugau, man svarbu, kokią žinutę siunčiu. Ji galbūt nepakeis keturiasdešimtmetės moters gyvenimo, bet gal paveiks šešiolikametės sprendimą. Ir bijau, kad metams bėgant mano poreikis išsakyti, ką manau, tik aštrės“, – smagiai sako Agnė.
Taigi ne jos būdui per daug gilintis į savo dabartinę – besilaukiančios moters – būseną. Arba tai kruopščiai slepia – ji turi talentą kalbėti daug ir nepasakyti nieko asmeniška ir konkretaus apie save pačią.
Bet ir be to su ja įdomu šnekučiuotis. Štai pasakoja, kaip ką tik susikūrė sau... darbo vietą. Ką tik pradėjo veikti jos tinklalapis www.stiliusos.lt – stilistė internetu pardavinės savo patarimus. Skamba neįtikėtinai, bet Agnė šią mintį brandino jau porą metų. Dabar, kai žino, kad mažiausiai metus bus pririšta prie namų, nusprendė, kad atėjo tinkamas momentas įgyvendinti idėją.
Veiklos pradžia – kilni ir labai graži: Agnė sukūrė išleistuvių suknelę, siuvinėtą rankomis, subtilią ir elegantišką, ir nori ją padovanoti kokiai nors šauniai abiturientei. Laiškus gali rašyti tėvai, močiutės, kaimynai ir siūlyti veiklią merginą, jau nuskynusią laurus mokslo srityje, o gal, Agnė sako, tai bus tiesiog gerai besimokanti moksleivė, gebanti prižiūrėti ir jaunesnius savo brolius bei seseris.
Dalyti stiliaus patarimus Agnei ne naujiena – pastaruoju metu tik tai ir daro. Ji atsakinėja į klausimus telefonu ar socialiniame tinkle. Neseniai netgi padėjo vienai merginai parduotuvėje išsirinkti audinį – irgi telefonu. Viskas paprasta – mergina siuntinėjo medžiagų nuotraukas, Agnė jai padėjo išsirinkti.
Internetinės stilisto paslaugos – nauja paslauga, Agnė nerado nieko panašaus. Nusipirkti stilisto laišką su patarimais, susimokėti jam už kompaniją vaikštant po parduotuves galima, o štai užsidarius matavimosi kabinoje gauti patarimą tuoj pat – tokią paslaugą, bent jau Lietuvoje, galėdavo suteikti tik draugė. Arba Agnė Jagelavičiūtė.
„Tai bus paslauga su aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis ir nustatytomis darbo valandomis, – teigia Agnė. – Taip bus paprasčiau tiems, kuriems reikia mano pagalbos – nereikės laiškuose ir žinutėse atsiprašinėti už siunčiamą suknelės nuotrauką ir prašymą patarti, kokie bateliai prie jos tiktų. O man irgi bus viskas aišku, nes negaliu visą dieną sėdėti su telefonu rankose ir sekti feisbuko įrašų.“
Agnės svajonėse – savotiškas „mados 118“, kai prie telefonų ir kompiuterių budinčios kelios parengtos skirtingų pakraipų stilistės čia ir dabar atsakinėja į rūpimus klausimus. Tiek moterims, tiek vyrams. Štai krauniesi lagaminą komandiruotei – ir nebesuki galvos, ką tikrai reikia pasiimti.
„Stilius svarbus, bet ne tiek, kad mokėtum penkis šimtus litų nepažįstamai moteriai ir eitum su ja į parduotuves. Mano paslauga turėtų būti patraukli ne tik dėl prieinamumo, bet ir dėl kainos. Žinoma, subjektyvumo neišvengsime – jei žmogui aš nepatinku, jis niekada neprašys mano patarimo. Bet dėl to neišgyvenu – juk neiname pas daktarą, jeigu jis mums nepatinka, o jei ir einame, tik dėl jo profesionalumo. Šiandien mano patirtis jau labai didelė – esu plataus profilio stilistė“, – įsitikinusi Agnė, ne tik kūrusi stilių įvairiose televizijos laidose, bet ir modeliavusi kostiumus keliems spektakliams bei kino filmams.
– Jūs baigėte tapybos studijas, argi ne per menka švaistyti sukauptas žinias tam, kad nuspręstum, kokios spalvos megztuką vilktis ar kokią palaidinę priderinti prie sijono?
– Kai baigiau drabužių dizainą, įvyko lūžis. Visa pasirodė tuščia. Nekaltinu savo dėstytojų, bet negalėjau į apdarą, jo kūrimą pažvelgti kaip į meną, nors kai rinkausi dizaino studijas, man taip atrodė. Supratau, kad tai paprastas amatas, ir dar labai susijęs, kaip čia švelniau pasakyti, su tupinėjimu aplink nenuoramas ponias. O aš jaučiu tam alergiją.
Todėl nusprendžiau, kad man reikia tapybos – štai tada ir atsivėrė didelis pasaulis. Dabar galiu kurti bet ką – ir interjerą, nes visa juk yra formų ir spalvų žaidimas. Taigi tapyba drabužių dizainui suteikė prasmės, o štai svorio – darbas teatre. Ten juk nekuri apdaro – kuri personažą. Scenoje drabužis nieko nereiškia ir kartu uždeda taip reikalingą tašką.
– Kartą esate viešai prisipažinusi, kad dirbote darbą, dėl kurio buvo gėda. Drąsu.
– Vedžiau paskalų laidą, net ne vieną, ir atėjo momentas, kai nebegalėjau sau to pateisinti. Bet moku pripažinti tai, ką dariau blogai. Mes juk tobulėjame. Darželyje aš ir snarglius valgiau – tai ką dabar daryti?
Nėra blogai nesmagiai jaustis netinkamai pasielgus – blogai nenorėti padaryti geriau. Na, nebūsiu aš Audrey Hepburn, niekada nebūsiu elegantiška tyli dama.
Mano elgesys neįprastas – garsiau ir daugiau už kitus šneku, daug judu, bet tai aš. Kita vertus, labai su savimi dirbu.
Madinga kalbėti, kad nieko nekeisčiau. Ir aš taip sakydavau „... nes nebūčiau ten, kur esu dabar“. Bet reikia pripažinti, kad gyvenime buvo neteisingų dalykų. Ne fatališkų – vis dėlto nenuėjau šunkeliais, bet tikrai, pavyzdžiui, nebūtinai visų santykių reikėjo, viskas galėjo būti daug paprasčiau.
– Jau tai apgalvota, dėl to paverkta, atgailauta?
– Iš viso neturiu savybės graužtis dėl jau įvykusių dalykų. Greičiausiai tokia gimiau – išsiugdyti šią savybę vargu ar įmanoma. Kai pasakau sau: kitaip nebus, mano viduje tarsi įvyksta lūžis ir aš susitelkiu į tai, ką daryti toliau.
Baisu taip kalbėti, bet tikrai pamąsčiau, kad net jei tapčiau neįgali, sugebėčiau prisitaikyti.
– Jūs esate gana atvira, tiesmuka – daug kas tai priima kaip įžūlumą. Kam jums tai, gal geriau tykiai sau sėdėti ir nekišti galvos, kad paskui per ją negautum?
– Atvirumas – mano asmeninė politika.
Gyvename pasaulyje, kur apsimetinėjimas yra norma, ir negaliu pasakyti, kad tai blogai.
Mes nuolat nešiojame šarvus, tik mane erzina, kai tie šarvai yra gražesni nei realybė – man nepatinka pernelyg nusišlifavusios merginos, žmonės, kurie vaidina, kad gyvena geriau, nei yra iš tikrųjų, kurie apsimeta esantys protingesni, nei iš tiesų yra.
Žmonės patys savaime yra įdomūs, tai kam tos kaukės, kurios iš esmės yra vienodos.
Man nepatinka gyventi pagal visuotinai priimtas taisykles, todėl mano aplinka tapo švaresnė – apsimetėlių nebeliko.
Man intuityviai reikia atvirumo. Galėčiau dabar ką nors pameluoti, bet paskui paskambinčiau ir prisipažinčiau.
– Žmonės juk negimsta su kaukėmis, tad kam jiems jų reikia? Kita vertus, gal taip saugiau gyventi – apsimetant, o ne vaikštant tarsi basam ir nuoga širdimi?
– Daug laiko sukausi pramogų pasaulyje, tad galiu daryti tam tikras išvadas. Yra žmonių, kurie gyvena, maitina kitus savo išgalvotomis istorijomis. Daro tai savisaugos instinkto vedami – jie nenori būti blogesni už kitus, bet blogis yra tai, kad jie iškreipia gyvenimą, kiršina žmones.
Daugeliui jie atrodo turtingesni nei yra, o tie, kurie neturi pinigų, svarsto – kodėl toks socialinis atotrūkis. O juk jo iš esmės nėra. Kodėl pykstu dėl tokių dalykų? Nes tai skaudina žmones, o skaudinimas sukelia ligą – mes tampame nelaimingi.
– Spėju, kad jei manęs, man rūpimų žmonių absoliučiai nedomina žinomos gražuolės ar kokio nors pono nei tikras, nei išgalvotas gyvenimas, tai kaip jis mane gali skaudinti?
– Bet negalime tikėtis, kad troleibuso vairuotojas, bandelių kepėja, o svarbiausia – pažeidžiama šešiolikametė taip nemanys ir jos vertybių tai neiškreips. Apsimetinėjimo netaikau vien pramogų pasauliui. Meno pasaulis panašus. Ten visi meluoja, kad nenori būti žvaigždės, – brolį nužudytų, jei jis teigtų priešingai.
– Minėjote, kad iš viso nenorite laikytis viešai priimtų taisyklių, bet argi jų laikantis nėra saugiau gyventi?
– Taip, saugiau, nes tuomet tavęs nemato, nekrinti į akis. Bet, antra vertus, apie kokį pavojų šnekame? Vienam baisu išeiti į gatvę be draugų, kitam – žygiuoti į karą ne problema, viskas priklauso nuo asmeninių savybių. Manęs klausia, kaip nebijau rašyti neigiamos nuomonės po vieno dizainerio kolekcijos pristatymo.
O kas man bus? Dizaineris pasakys, kad Jagelavičiūtė nefaina? Ir tegul.
Dažniausiai tai, ko bijome, visai neverta tokių mūsų jausmų. Labiausiai žmonės bijo, kad kiti jų nemėgs. Aš iš tiesų nenoriu, kad mane mėgtų, ir nenoriu mėgti kitų.
Yra žmonių, kuriuos myliu, kurie man patinka. O kasdieniame gyvenime norėčiau, kad žmonės būtų konkretūs ir atliktų savo pareigas. Nereikia jausti kokios nors meilės – užtenka būti mandagiems. Nekalbu apie vidinį šaltumą ir pozą. Bet ir nesuprantu troškimo, kad visi dalytųsi meile tarsi tai būtų paprastas dalykas.
Prezidentė turi mus mylėti, mes – ją. Nesąmonė. Prezidentė turi dirbti savo darbą. O mūsų pareiga – balsuoti, kai reikia. Ir jokių liaupsinimų, kad pas ją kavutės užsuko Stevenas Tyleris.
Žmonės per daug ir per dažnai viską apipina emocijomis, nežino, ko iš tikrųjų nori, ir nemoka suformuluoti reikalavimų – sau ir aplinkiniams. Pilna neišpildytų lūkesčių, o tai sukelia neigiamas emocijas.
– Kaip vis dėlto jaučiatės laukdamasi? Ar galėtumėte teigti, kad moterys kai kada naudojasi savo nėštumu? Galbūt dabar, kai pačios jūsų padėtis tokia, kai ką pasitikrinote, gal buvote neteisi kai ką vertindama?
– Kad moterys naudojasi savo padėtimi, galiu atsakyti vienareikšmiškai – taip, ir žiauriai. Žinoma, namie, kai mane kas nors už- knisa, pajuokauju: bet juk aš laukiuosi, prašau daryti taip ir taip.
Savaime suprantamų dalykų mistifikavimas greičiausiai mane erzins visada ir mėnesiai man netaps mėnesiukais.
Apie meilę kūdikiui nekalbėsiu, nes apie tai kalbama tik su žmogumi, su kuriuo laukiesi to mažylio.
Mano būsena šiek tiek nemaloni fizine prasme, bet juk lieki tas pats žmogus. Nebent dažniau eini į tualetą. Juk net ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus besilaukiančios moters padėtis nekinta – ji turi dirbti dar ilgus mėnesius.
Nesu iš tų nušvitusių moterų, kurioms kiekviena diena fantastiška.
Kai ruošiausi pastoti, kai jau buvau tam pasiryžusi, tikėjausi, kad galbūt KAS NORS įvyks. Iš moterų pasakojimų buvau įsitikinusi, kad žinia apie nėštumą ateina nežemiškai. Naktį moteris prabunda nuo keistos šviesos, ją pačią apsupa skaisti aureolė, – juokiasi Agnė. – O iš tikrųjų sužinojau iš labai paprastų žemiškų ir netgi nemalonių dalykų, bet nebuvo nieko, kam aš, trisdešimt trejų metų moteris, nebūčiau pasiruošusi.
Nebuvau pastojusi anksčiau ir net nebandžiau. Labai rimtai saugojausi, kad nereikėtų spręsti skaudžių klausimų ar verkti. Aš žinojau, kaip noriu auginti savo vaiką. Žinoma, nesu apsaugota nuo paprastų žmogiškų nelaimių, bet tą dieną, kai apsisprendžiau, tai buvo tvirta. Ir tokio pojūčio nebuvo nė su vienu žmogumi iki šiol.
Turėti vaikų turi teisę tik tada, kai esi pasiruošęs auginti, pavyzdžiui, neįgalų kūdikį, kai faktas, kad nelaimės atveju liksi vienas, tau nieko nebekeis. Tik tuomet. Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
