Liauna, moteriškai trapi šviesiaplaukė dar mena laikus, kai jai nuolat tekdavo įrodinėti, kad yra rimta verslininkė, o ne tiesiog mergaičiukė iš gatvės. Laukinį verslo pasaulį vis dar valdo vyrai. Net mados verslą. Todėl prasibrauti pro juos smulkutei moteriai buvo nelengva: „Neaukštai blondinei įtikinti vyrus, kad padarysi tai, ką žadi, buvo sudėtinga, – neslepia J.Mikalajūnienė. – Bet metai po metų, ir man pavyko. Dėl to, kad versle niekada nemelavau, nemeluoju ir nemeluosiu.“
Į mados verslą nėrusi Jolanta patenkino natūralų moterišką poreikį puoštis ir puošti. Tačiau dėl troškimo būti ten, kur kuriamas grožis, turėjo susitaikyti su vienatve.
Energetikas J.Mikalajūnienės vyras Dangiras keliolika metų dirba ne Lietuvoje. Ir dėl dukters, ir dėl darbų Vilniuje likusi moteris priprato prie pasimatymų tik savaitgaliais, nors iš pradžių buvo beprotiškai sunku. Tačiau dabar, viską gerai apgalvojusi, ištaria: „Jei būtume gyvenę kaip normali šeima, matyt, nebūčiau tiek pasiekusi. Juk šeimai reikia laiko. O laiką aš skyriau darbui.“
– Jūsų močiutė buvo Dzūkijos kaimo siuvėja, vaikystėje ir jaunystėje siuvote pati. Ar vis dar žinote, kaip elgtis su adata ir žirklėmis?
– Adatą ir žirkles naudoti moku, bet reikėtų pagalvoti, kada buvau prisėdusi prie siuvamosios mašinos. Paskutinėse mokyklos klasėse per darbų pamokas mokė siuvimo technikos. Gavome užduotį pasisiūti keturių detalių sijoną. Nustebinau mokytoją, savarankiškai apskaičiavusi ir pasiuvusi sudėtingesnį – šešių detalių. Man viskas atrodė taip aišku!
16-ajam savo gimtadieniui pasisiuvau gana sudėtingą suknelę: iš dviejų audinių, pūstomis rankovėmis, su raukiniais. Gaila, kad jos neišsaugojau.
Kiek save pamenu, visą laiką kirpau ir su adata siuvau sukneles lėlėms.
Pirmąsias mados pamokas gavau iš močiutės. Mano vaikystė prabėgo šalia iškarpų iš laikraščių. Nepaisant to, kad kaimo moterys turi begalę darbų – ir gyvulius apeiti, ir šieną sugrėbti, močiutė rasdavo laiko prisėsti prie apskrito siuvimo stalo. O aš sėdėdavau šalia ir dėliodavau sageles, kurios man tada atrodė beprotiškai gražios.
– Iš tų laikų ir jūsų gebėjimas į drabužį žvelgti netradiciškai? Juk ne kiekvienam kiltų mintis iš rusiškos skaros pasisiūti palaidinę.
– Turbūt. Ir paauglystėje, ir studentavimo laikais mane traukdavo kitokie daiktai, ne masiškai gaminamos prekės, todėl ieškojau būdų išsiskirti. Juolab kad sovietmečiu buvo sunku rasti įdomesnių drabužių – Kauno moterys rengėsi panašiai.
Namuose turėjome labai paprastą siuvamąją mašiną – ji neatlikdavo apmėtymų, todėl drabužį tekdavo baigti rankomis. Pamenu jausmą, kai baigiu siuvinį ir lieka tik sijono kraštą ar kelnių apačią palenkti. Apimdavo toks džiaugsmas, kad dar šiek tiek, ir apsirengsiu naują drabužį.
– Visuomet žavi, moteriška, pasitempusi, pasipuošusi – vargu ar kas pasakytų, kad mados versle sukasi diplomuota inžinierė elektrikė. Baigdama mokyklą buvote neapsisprendusi, kokį kelią rinktis?
– Mokykloje buvo sustiprintas matematikos mokymas, nors po abitūros egzaminų svarsčiau studijuoti literatūrą. Tačiau laiku supratau, kad tai ne man. Likimo ironija, bet įstojau studijuoti dalyko, kuris man sunkiai sekėsi.
Nors fizika ėjosi prastai, to negalėjai pasakyti apie matematiką ar chemiją. Fizikos mokytojas Sigitas Alubauskas mėgo mane kaip vaiką, bet smukdydavo kaip mokinę: „Jau tu, Prakapaite, tik ne į technišką mokslą. Jau tu to nebandyk.“
Netikėtai gerai išlaikiau fizikos egzaminą ir pamaniau: o kodėl nepabandyti studijuoti ko nors, kas susiję su skaičiais? Tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas. – Red.) mėginau įstoti į ekonomiką, bet pritrūko pusės balo. Neįstojusiems tais metais buvo leista rinktis kitas specialybes, kurių grupėse dar buvo vietų.
Mergautinė mano pavardė Prakapaitė, o P raidė abėcėlėje gana toli, todėl, kol sulaukiau eilės, moteriškiausios specialybės – siuvimo technologų, radistų – jau buvo užimtos. Man liko rinktis tarp mechanikos, energetikos ir statybų inžinerijos. Kadangi buvau neapsisprendusi, vienas komisijos narys pasiūlė: „Rinkitės mūsų fakultetą. Specialybė gal ir nelabai moteriška, bet gerą vyrą ten tikrai rasite!“
Taip ir pasirinkau elektros sistemas. O komisijos narys iš tiesų išbūrė ateitį: su vyru Dangiru susipažinau studijuodama. Mūsų vaikinai po pirmo kurso buvo pašaukti į SSRS armiją, o antrą kursą pradėjome su jau iš armijos grįžusiais jaunuoliais. Tarp jų buvo ir Dangiras.
– Keliolika pastarųjų metų sukatės mados versle. Ar apie energetiką dar šį tą išmanote? Tendencijas ir pokyčius sekate?
– Neišeina nesekti, nes vyras vis dar dirba šioje srityje. Prie kištukinio lizdo nagų nekišu, nes, kaip juokauju, mano išsilavinimas yra aukštesnis nei jį tvarkyti. Tačiau elektros lemputę įsukti, žinoma, moku.
Diplominiam darbui projektavau realią elektros pastotę ir man tai labai patiko. Tik jaudulys pakišo koją, kad gavau ne aukščiausią įvertinimą. Po ketvirto kurso su Dangiru susituokėme ir gavome paskyrimą į Panevėžio elektros tinklus. Išvažiavau jau žinodama, kad laukiuosi dukters Indrės, todėl pagal specialybę dirbau tik kelis mėnesius.
– Ir po motinystės atostogų iš karto nėrėte į mados verslo vandenis?
– Ne, savo kelio paieškos užtruko. Aš apskritai ilgai su dukterimi namuose buvau – iki tol, kol išleidome Indrę į mokyklą. Tuo metu nuolat keitėme gyvenamąją vietą – vyras buvo pakviestas dirbti į Vilnių, paskui į Kauną, vėl į Vilnių. Į Panevėžį taip ir nebegrįžome.
Buvome pradėję leisti Indrę į darželį, bet ji ten prastai jautėsi, todėl pasvarstėme, kad man geriau likti namie ir pačiai auginti dukterį.
– Norite pasakyti, kad tapote prie puodų besisukiojančia ir dulkes šluostinėjančia namų šeimininke, iš darbo grįžtantį vyrą pasitinkančia su garuojančia vakariene?
– Vakarienę vyrui ruošdavau, tik dažniausiai ji atšaldavo. (Šypsosi.) Bet nesijaučiau užsisėdėjusi namuose: su Indre lankėme mokyklėles, būrelius. Su tokiomis pat mamomis, kurios atveždavo vaikus į „Pelėdžiuko“ mokyklėlę, labai smagiai leisdavome laiką. Palikdavome vaikus kelioms valandoms, kol vykdavo pamokėlės, o pačios pramogaudavome Laisvės alėjoje.
Su tomis moterimis iki šiol jaučiu tvirtą ryšį, nors ir nebendraujame itin dažnai.
Indrė lankė ir mados teatrą, kuriame vaikai buvo mokomi vaikščioti, rengė programas, koncertus, dalyvavo fotosesijose. Pasirodymai vykdavo įvairiuose miestuose, todėl veiklos mums netrūko.
Tik tuomet, kai dukterį išleidome į mokyklą, prasidėjo didieji mano ieškojimai. Iki tol leidome sau važinėti iš miesto į miestą. Bet kai Indrė pradėjo eiti į mokyklą, įsikūrėme Vilniuje, o vyras vienas keitė darbo vietas.
– Ar greitai supratote, ką norite veikti po tiek metų, praleistų namuose? Galbūt mėginote vėl ieškoti darbo pagal specialybę?
– Pirmasis mano darbas po ilgo laiko buvo Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje (VCUP). Pareigos skambėjo įmantriai: direktoriaus pavaduotojo nuomai padėjėja.
Tuo metu VCUP buvo tikras balaganas – gausybė skyrių ir skyrelių, daugybė nuomininkų, kurių kiekvienas turėjo savo versliuką. Reikėjo juos suvaldyti: išreikalauti nuomos mokesčius, kad laikytųsi tvarkos, prižiūrėti, ar sumoka mokesčius. Buvo tokių, kurie mane ir aprėkdavo, ir durimis patrankydavo.
Tuo metu Vilniaus modelių namai VCUP vis dairėsi ploto. Taip susipažinau su dizainere Jolanta Talaikyte. Iš pradžių tapau Vilniaus modelių namų kliente, o vėliau Jolanta paklausė, ar nenorėčiau pateikti kandidatūros tapti direktore.
Apie mados verslą svarsčiau jau anksčiau. Su drauge dizainere Jolanta Vazalinskiene mąstėme apie jos studijos plėtrą. Jolanta turėjo siuvyklą, bet norėjome pasiūlyti daugiau. Tiesiog vis nerasdavome tinkamos vietos. Galiausiai pradėjau dirbti VCUP ir nurimau. Ir staiga – Vilniaus modelių namų pasiūlymas!
Konkursas vyko dviem etapais ir truko itin ilgai. Per tą laiką dar spėjau padirbėti mobiliąja įranga prekiaujančioje bendrovėje. Bet ten jaučiausi tokia svetima!
Galiausiai buvau pakviesta tapti Vilniaus modelių namų direktore. Nors į šias pareigas kandidatavo daug pažįstamų ir pažįstamų pažįstamų, tuomečiai savininkai nutarė priimti visiškai svetimą žmogų.
– Bet 2002-aisiais imtis vadovauti Vilniaus modelių namams reikėjo daug drąsos – įmonė išgyveno krizę, sąskaitos areštuotos, seife – tuščia. Kaip pavadintumėte savo pasiryžimą stoti prie ties praraja balansuojančios įmonės vairo: avantiūra, įsitikinimu, o gal turėjote užnugarį namuose, todėl jautėtės saugesnė?
– Nesu avantiūristė, bet tuo metu iš tiesų nėriau į nežinią. Gal dėl to, kad buvau jauna, užsispyrusi. Juolab kad jau kurį laiką svajojau apie savo mados verslą, o likimas staiga pateikia tokią dovaną – dirbti mados namuose, kurie turi savo dizainerę, savo techniką, savo personalą.
Gavau įmonę su savo verslo struktūra: parduotuvė, individualiam klientui ir parduotuvei kurianti dizainerė J.Talaikytė ir įvairūs projektai, per kuriuos taip pat galima užsidirbti, – uniformos, apranga koncertams, spektakliams, miuziklams. Vizija kaip ir aiški, bet turi dirbti, kad išliptum iš duobės.
Kalbant apie užnugarį, net nežinau, ar jis buvo tvirtas. Kai atėjau į įmonę ir parsinešiau dokumentus, prie vakarienės stalo parodžiau juos vyrui. Dangiras pažiūrėjo ir pasakė: „Susikrauk tuos popierius ir eik lauk!“ Pareiškiau, kad taip nebus.
Pradėjome dirbti ir po truputį išsikuopėme. Galiu drąsiai pasakyti: kai pradėjau vadovauti Vilniaus modelių namams, jie atgavo gerą vardą. Bet dirbau neskaičiuodama valandų. Gaila, kad man išėjus namai gyvavo tik pusantrų metų. Bet, kiek žinau, naujo vadovo jiems nebebuvo ieškoma.
– Septintus metus vadovaujate mados namams „Cantas“. Nuosavas verslas – svajonės išsipildymas?
– Matyt, kad taip. Šie mados namai – mano antrasis kūdikis. Indrei jau 22-eji. Ji – suaugusi, savarankiška mergina, Mykolo Romerio universitete studijuoja teisę. Todėl dabar daugiausia dėmesio skiriu savo mados namams.
Turiu priklausomybę nuo darbo, todėl niekaip nerandu laiko normalioms atostogoms. Aš iš tų verslininkų, kurie negali atiduoti vadovavimo į kitas rankas – noriu būti šiame versle nuo iki. Įmonėje jaučiuosi nepakeičiama. (Šypsosi.)
Meistrus vieną po kito išleidžiu paatostogauti, o pati uoliai dirbu. Pasvarstome, kad vasarą mados namus bent porai savaičių reikėtų visai uždaryti, o man mintys: kaip čia taip? O jei kas ateis? Jei paskambins, kaip neatsiliepsi?
Tad dažniausiai oficialiai esu atostogose, nors mano darbuotojai to net nežino, bet esu darbo kabinete.
Mano šeima labai seniai neatostogavo kartu. Bet nedarome iš to tragedijos. Noriu laisvadienio – galiu susitvarkyti taip, kad jį turėsiu. Noriu ilgesnio savaitgalio – galiu susiplanuoti kelionę. Neseniai Nidoje keturias dienas su knyga lovoje gulėjau. Net nepamenu, kada tokią galimybę turėjau.
Vyras aplink vasarnamį darbavosi, o aš sau leidau malonumą paskaityti.
– Tačiau atrodo, kad jūsų šeimai ypač reikėtų bendrų atostogų: vyras Dangiras jau keliolika metų blaškosi po užsienį – dirbo Gruzijoje, Rusijoje, dabar – Briuselyje, jūs taip ir likote Vilniuje. Teigiate, kad vyras jums – didžiausias autoritetas, nors šeima tampate tik savaitgaliais, kai atitrūkstate nuo darbų.
– Daug šeimų matosi tik savaitgaliais ir dėl to nesuka galvos. Praėjo laikai, kai pažliumbdavau į pagalvę, nes vyro itin trūko. Kai Dangiras išvyko dirbti į Gruziją, Vilniaus modelių namams vadovavau vos kelis mėnesius. Gavęs pasiūlymą, jis paragino mane važiuoti drauge. Tada nuščiuvau, nes išsigandau: dirbu kelis mėnesius, reikalai tvarkosi, ir staiga viską paliksiu.
Bet ilgai nesvarstėme – nutarėme, kad Indrei vis dėlto geriausia mokytis Vilniuje. Tas atotrūkis buvo sunkus – nesimatydavome ir mėnesį, ir du. Bet kasdien kalbėdavomės telefonu ir negaliu pasakyti, kad nejaučiau vyro šalia. Ne itin dažnai matydavomės ir Dangirui pradėjus dirbti Maskvoje, bet dabar, kai jis Briuselyje, nuolat vienas kitą aplankome.
Susimąstau, kad kažin ar būčiau tiek pasiekusi, jei vyras būtų buvęs šalia. Šeima reikalauja laiko, todėl retas vyras būtų ištvėręs mano nuolatinį nebuvimą namuose, vaikščiojimą į renginius, paieškas, su kuo dirbti.
Dukteriai teko su tuo susitaikyti, pačiai savimi pasirūpinti. Ji anksti tapo savarankiška, mąstančia mergina.
– O vinį kas namuose įkala? Jūs pati?
– Vyras įkala. Ir mados namuose jis už tai atsakingas. Dangiras yra mados namų „Cantas“ Ūkio skyriaus vedėjas. (Šypsosi.) Jei reikia apšvietimo sistemą sutvarkyti, sutvarkys. Jei kas sulūžo, sukala. Jei yra ūkio darbų, mūsų šeštadieniai prabėga mados namuose. Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
