Jei ne medžioklė – pasaulis neturėtų vieno šventojo. A.Oželio idėjos ištakos siekia net 655-uosius metus, kai gimė Fransua Hubertas, Burgundijos hercogo sūnus. Jaunuolis dievino medžioklę, puotas ir moteris.
Bet dažniausiai beatodairišką gyvenseną kas nors pakreipia visai kita linkme. Legenda byloja, kad vieną Šv. Kalėdų vakarą Hubertui išjojus medžioti prieš jį stojo gražuolis elnias. Nespėjus sviesti ieties raitelis nugriuvo, karališką elnio galvą nutvieskė nežemiška šviesa, ir medžiotojas išvydo auksinį kryžių.
To pakako, kad medžioklės ir puotų garsai nutiltų amžiams – Hubertas pasišventė atsiskyrėlio gyvenimui Ardėnų kalnuose, vėliau tapo net Mastrichto ir Luticho vyskupu.
Negana to, buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, po mirties paskelbtas šventuoju. 1738 m. buvo įsteigtas šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo įteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III.
Pastarasis faktas -puikus argumentas gailintiems legendinių „Žemaičių“ ir neva naikinamos lietuviškos virtuvės. Jiems reikėjo atsinaujinti, o perdažyti sienas tikrai nepakako.
„Tai ne nusigręžimas nuo lietuviškos virtuvės, o atsigręžimas“, - tik trūkteli pečiais Arūnas. „St.Hubertus“ lietuviškumo per akis – pradedant miniatiūriniu mišku terasoje baigiant Lietuvos ūkininkų augintų jaučių mėsa ir Lietuvos miškuose sumedžiota žvėriena.
Nepritariantys medžioklės idėjai turėtų įvertinti Arūno pastangas aistrą restorane perteikti santūriai – medžioklės trofėjų ir simbolikos nedaug, stengtasi visa pateikti stilingai ir šiuolaikiškai.
Arūnas neišstatė parodai savo trofėjų - jo galva, tai niekam neįdomu. Kadangi turi puikų humoro jausmą, sako, kad pasikabino savo portretą. Tačiau jame vietoj šaunaus senovės medžioklio galvos - ožio. Ir pats "St.Hubertus" šeimininkas juokiasi iš aliuzijos į savo pavardę.
