Prieš įžengdamas į restoraną duoti interviu V.Kaniušonis užgesino cigaretę ir iškart paprašė padavėjos atnešti puodelį juodos kavos. Tai mažų mažiausiai neatitiko žiniasklaidos nupiešto aktoriaus portreto – atsisakiusio žalingų įpročių ir besistengiančio valgyti tik sveiką maistą, rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalas „Stilius“.
„Šis ieškojimų etapas jau praeityje“, – paaiškino aktorius ir patikino, kad apvalydamas kūną bandė suprasti, kas esąs.
Pasirodo, tokių bandymų ir drastiškų gyvenimo būdo pokyčių Vytauto gyvenime būta ne vieno. Pirmą kartą vyras dvasinių ieškojimų keliu patraukė studijų laikais. Tuomet jo gyvenimą kita linkme pasuko visai netikėtai gatvėje gautas krišnaistų atvirukas.
Pasak Vytauto, daugelis įvykių jo gyvenime buvo tokie kaip tas atvirukas – netikėti ir pakreipiantys gyvenimą visai kitokia linkme.
Vytautas liovėsi planuoti savo ateitį dar mokyklos laikais. Jau tada jis pastebėjo, kad tai, ką suplanuoji, beveik niekada neįvyksta. Priešingai, dažnai nutinka net atvirkščiai.
„Baigdamas mokyklą išmokau nebeplanuoti, laikytis principo: kas bus, tas bus“, – šypsojosi V.Kaniušonis.
Neplanavo jis ir aktoriumi tapti. Maištaujančio būdo vaikiną žavėjo sovietinę sistemą ir visuomenę vis pakritikuojantis lietuvių literatūros mokytojas. Jis Vytautą taip sužavėjo, kad jis panoro tapti literatūros kritiku. Tačiau per stojamąjį vokiečių kalbos egzaminą atimtas paruoštukas sugriovė šią svajonę.
Apie aktorystę Vytautas niekada negalvojo. Jam net nepatiko teatras. Kai mokytojai versdavo žiūrėti spektaklius, jis ištverdavo vos vieną veiksmą, vėliau pabėgdavo iš teatro. Visai kitokią nuomonę apie aktorystės meną buvo susidaręs vienas V.Kaniušonio bičiulių, svajojusių tapti aktoriumi.
„Šventėme jo gimtadienį su draugais, o kamuojami pagirių nuėjome į stojamuosius egzaminus jo palaikyti. Tai tebuvo pokštas. Bet aš tuo metu buvau poetas, todėl taip pat dalyvavau egzamine: paskaičiau savo poezijos, sukūriau apsakymą, padainavau...“ – prisimena Vytautas.
Nors egzaminams jis specialiai nesiruošė ir nė neįsivaizdavo, kuris iš komisijos narių yra garsusis Jonas Vaitkus, Vytautui puikiai pasisekė. Jis buvo pakviestas dalyvauti dar viename ture ir įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
„Kai močiutei pasakiau, kad įstojau į aktorinį, ji buvo labai sužavėta. Mačiau iš jos veido, kad labai džiaugiasi. Man tai buvo labai malonu.
Tais laikais aktorius buvo žmogus iš didžiosios raidės.
Žinoma, buvo ir duoklių, visko. Bet darbo žmogus gerbdavo aktorių. Toks požiūris buvo formuojamas tikslingai, juk menas buvo ideologinis ginklas“, – pasakojo V.Kaniušonis.
Baigęs aktorystės studijas Vytautas turėjo eiti tarnauti į armiją. Tačiau per bohemiškas išgertuves vienas vaikinukas patarė V.Kaniušoniui: „Tu į durnyną nueik.“
Išsiklausinėjęs, ką pasakyti, Vytautas nuvyko į psichiatrijos ligoninę ir padarė viską, ko buvo primokytas.
„Pasakojau jiems, kad važiuoju troleibusu ir staiga užsimanau nusukti šalia esančiam vaikui galvą. Arba eina gatve senutė, o man norisi ją pasmaugti.
Aš taip įtikinamai viską papasakojau, kad gydytojai nusižengė standartinėms procedūroms: iškart atnešė pižamą, pagalvę, antklodę ir paguldė kaip pavojingą asmenį“, – prisiminęs šį įvykį juokėsi V.Kaniušonis.
Psichiatrijos ligoninėje aktorius praleido tris mėnesius. Vėliau dar kartą Vytautui grėsė šaukimas į kariuomenę, tad jis ir vėl atsigulė į psichiatrijos ligoninę.
„Vėl tris mėnesius išgulėjau. Nežinau, gal iš tikrųjų esu nesveikas“, – kvatojosi vyras.
Aštriai pasisakyti V.Kaniušonis nebijo ne tik apie save, bet ir apie visą Lietuvos menininkų bendruomenę. Ja Vytautas nusivylė ne kartą, tačiau bene didžiausias nusivylimas jį aplankė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Tuomet teatre buvo daug pykčių, barnių, purvo. Kolegos aiškinosi, kas vaidino Leniną, o kas komunistą... Prasidėjo tam tikras apsivalymas. Lygiai taip pat kaip pūlinį perpjovus – išbėga pūliai, po to pradedi gyti.
Toks apsivalymas man buvo labai atgrasus. Tie žmonės, kuriais tikėjau, kurie scenoje būdavo tokie taurūs, vaidino tokius gražius personažus, per susirinkimus elgėsi, mano požiūriu, neetiškai ir negražiai. Pasiųsdavo visus į visas keturias puses, šūdais išvadindavo...“ – prisimena V.Kaniušonis.
Dėl tokių barnių aktorius paliko ir teatrą, ir Lietuvą. Iš Švedijos į tėvynę Vytautas grįžo 2003 metais.
Dabar jis juokiasi, kad tuomet tikėjosi, jog Lietuvoje jo visi lauks išskėstomis rankomis. Bet niekas jo nelaukė. Pagalbos ranką V.Kaniušoniui ištiesė J.Vaitkus. Jis padėjo savo buvusiam studentui sugrįžti į sceną.
Dabar Vytautas – Panevėžio teatro „Menas“ režisierius ir meno vadovas. Šiais metais jis buvo apdovanotas Sidabrinės gervės statulėle už vaidmenį filme „Lošėjas“. Garbingo apdovanojimo V.Kaniušonis nesureikšmina.
Jei Holivude kiekvienas apdovanojimas reiškia palypėjimą karjeros laipteliais aukštyn, Lietuvoje, kur kino rinkos beveik nėra, statulėlės suteikia dvasinio, o ne materialinio peno.
„Tokius apdovanojimus laimi ne todėl, jog esi labai geras, bet todėl, kad geresnių tais metais nebuvo. Nei aš tapau kitu žmogumi, nei filmas geresnis“, – įsitikinęs aktorius.
Jis juokėsi, kad kai buvo apdovanotas, ėmė pastebėti išaugusį aplinkinių dėmesį ir pasikeitusius kolegų žvilgsnius.
„Dar vienas malonus pokytis – tapo lengviau bendrauti su biurokratais. Kultūros skyriaus darbuotojai nuolat liepdavo pakviesti į teatrą kokį nors žinomą žmogų iš televizijos, pavyzdžiui, komiką Justiną Jankevičių. Dabar galiu atsakyti: „Jankevičius gervės negavo, o aš gavau“, – kvatojosi V.Kaniušonis.
Jis atviravo, kad provincijoje vis dar gyvas sovietinis požiūris į kultūrą, kai menininkai turi šviesti visuomenę. Tačiau, Vytauto teigimu, pirmiausia patys menininkai turi tobulėti kaip asmenybės. Deja, tokie artistai dažniausiai išvyksta dirbti į didmiesčius, o provincijoje ir toliau vadovaujamasi primityviu požiūriu.
„Dabar kultūros situacija sudėtinga. Televizijos nubukinti žmonės ateina į teatrą ir nori tik komedijų. Rimti spektakliai jų nebedomina.
„Komedijos, ko nors paprasto ir lengvo“, – prie kasos paprašo dauguma. Tačiau kokį poveikį aplinkai gali daryti toks žmogus? Čia juk kaip treniruotė: „Šis svarmuo man per sunkus, duokite ką nors lengvesnio.“ Bet tas žmogus įsivaizduoja, kad jis vis tiek treniruojasi, kad jis vis tiek yra kultūringas, nes nuėjo į teatrą“, – ironizavo V.Kaniušonis.
Rudenį Lietuvos kino teatrus pasieksianti Igno Jonyno juosta „Lošėjas“ pasakoja istoriją apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuriam kyla idėja sukurti nelegalų azartinį žaidimą, susijusį su jo darbu. Ilgainiui į šią veiklą įsitraukia vis daugiau žmonių, o filmo herojai leidžiasi į vis didesnius kompromisus su savo sąžine.
Kompromiso su savimi Vytautas ieško ne tik kino juostoje, bet ir tikrame gyvenime.
„Charakteris yra įgimtas. Žinoma, aš galiu su juo kovoti, nes man kažkas pasakė, kad tai, ką darau, yra negerai. O kodėl tai, ką jaučiu esant gerai, iš tiesų yra blogai? Matyt, esu nesveikas, – kvatojosi Vytautas ir kiek surimtėjęs tęsė: – Kas yra gerai ir kas yra blogai, nustato dauguma. O dauguma yra vidutinybės. Aš tik už tuos, kurie daro negerai: tai genijai arba bepročiai. Visi kiti – vidutinybės.“
V.Kaniušonis įsitikinęs – būtų puiku nesistengti gyventi pagal aplinkinių suformuluotus principus. Tie principai, kas teisinga ir kas ne, turi išeiti iš žmogaus vidaus. Jei jauti, kad eini teisinga linkme, reikia nebijoti būti savimi.
Tačiau čia pat aktorius prisiminė – pranašus visuomenė akmenimis užmėtydavo ar kaip kitaip nudaigodavo.
Vytautas ir pats augo tokioje aplinkoje, kuri mokė nebūti kitokiam, nes būti kitokiam buvo blogai. Su šiais principais V.Kaniušonis kovoja iki šiol. Jį užauginusių mamos ir močiutės balsai tebeskamba jo viduje mokydami elgtis tinkamai.
„Jos mane vis dar auklėja. Čia visai kaip programa: tu gali ją užblokuoti, bet vos tik atsipalaiduosi, ji vėl išlįs. Ką nors darai ir vidury kelio sustoji, nes mama tau sako: „Nedaryk šitaip“, „Negerai“, „Ką žmonės pasakys?“, „Nekalbėk šito“, „To irgi negalima“.
Bet tas, kuris atėjo į šį pasaulį ir buvo pavadintas Vytautu, yra labai maištingo charakterio. Aš noriu viską sugadinti. Noriu iškelti kitiems neparankius klausimus. Galbūt darau tai dėl balanso: kai visi ką nors labai giria, man norisi papeikti, kai ką nors labai peikia, man norisi pagirti“, – šypsojosi aktorius.
Atvirai ir kritiškai į save žvelgiantis Vytautas pripažino, kad toks būdas sukelia nepatogumų. Juk negali vienas gyventi lyg saloje, turi funkcionuoti visuomenėje. Todėl dažnai tenka nusileisti, prisitaikyti ar šiek tiek nusižeminti. Laviruoti tarp vidinio balso troškimų ir visuomenės normų sunka, bet būtina.
„Kažkas yra pasakęs: „Tu savo žaidime esi pagrindinis žaidėjas. Tu esi protagonistas. Bet bendrame žaidime tu esi tik figūrėlė.“ Žaisdamas gyvenimo žaidimą turi nepamiršti savęs, bet privalai prisiminti ir tai, kad esi tik nedidelė figūrėlė“, – kalbėjo V.Kaniušonis.
Filosofuoti mėgstantis aktorius pripažino, kad gilindamasis į vidinį pasaulį jis visai pamiršta išorę. Buities darbai jam svetimi. V.Kaniušonis mano, kad su juo turėtų būti sunku gyventi.
Štai ir sūnų bei dukrą, liaudiškai tariant, užaugino jų mama.
„Vaikas pats auga, – patikslino V.Kaniušonis. – Tu tik gali tam vaikui suteikti dėmesio, meilės, pagarbos, užuojautos.
Tiesiog norėjau būti geras tėvas. Pabūti su vaiku, atsiduoti jam, pažiūrėti jam į akis, išgyventi tą akimirką užplūdusį švelnumą, jautrumą ir begalinę meilę. Norėjau būti visiškai kitoks tėvas, negu buvo maniškis.“
V.Kaniušonis tuomet galėjo tik įsivaizduoti gero tėvo pavyzdį – jį auginęs tėvas piktnaudžiavo alkoholiu.
Vytautas prisimena, kad kai negerdavo, jo tėvą apimdavo depresija. Tačiau aktorius neskuba teisti tėvo – jo vaikystė buvo sunki ir skaudi.
„Su tėvu iš širdies nė karto nesame pasikalbėję. Nebuvo tam sąlygų: arba jis manęs vengdavo, arba aš jo. Tačiau man norėjosi to buvimo kartu, todėl tai bandžiau suteikti savo vaikams. O gal jiems to visai nereikėjo“, – nusišypsojo V.Kaniušonis.
