„Tai – fantastinė vieta, lyg specialiai būtų pritaikyta džiazui. Aplink pušynas, čiulba paukščiai, smėlėtas aikštelės paviršius primena, kad mes – pajūryje, o priekyje matomas Nidos švyturys įprasmina šią vietą. Jis kelią rodo ne tik laivams, bet ir džiazą mylintiems žmonėms“, - kalbėjo festivalio sumanytojas, įkvėpėjas ir prodiuseris Leonidas Šinkarenka.
Ant Urbo kalno festivalis šiemet atsidūrė atsitiktinai, nes sutapo su tuo pačiu metu vykusia Kuršių marių regata, kurios organizatoriams gavo užleisti Nidos uostelio prieplauką. Tačiau dabar L.Šinkarenka dėl to nesigaili.
„Festivalį ant Urbo kalno ketinu rengti ir kitais metais. Tik tuomet ši vieta bus labiau pritaikyta žiūrovams. Renginio dienomis čia galėtų veikti ne tik kavinė, bet ir parduotuvė, kurioje būtų galima nusipirkti suvenyrų ir net asmeninių žinomų džiazo atlikėjų daiktų“, - savo sumanymais dalinosi festivalio prodiuseris.
Šių metų Nidos festivalis su Urbo kalnu atsisveikino dviejų įspūdingų ir vienas į kitą nepanašių kolektyvų koncertais.
Vieną garsiausių flamenko atlikėjų, gitaros virtuozą Rafaelį Cortesą ir jo grupę „New Discovery“ iš Ispanijos pakvietęs L.Šinkarenka norėjo atiduoti duoklę pasaulio tautų muzikos srovei, kuri atspindi savo šalies kultūrą. Tuo paskutinės festivalio dienos koncertas skyrėsi nuo ankstesnių pasirodymų, kuriuose karaliavo vien tik grynai džiazas.
Su savo sūnumi taip pat gitaristu scenoje pasirodęs R.Cortesas yra vienas iš nedaugelio kompozitorių, kurie grodami moderniu stiliumi jungia tradiciją su dabartimi ir tuo pačiu išlaiko gryną flamenko manierą.
Ką jis koncerto metu išdarinėjo su savo pirštais, kurie kurie taip guviai lakstė gitaros stygomis, kad šis instrumentas ne prasčiau už smuiką ir raudojo, ir kvatojo, pyko ir džiaugėsi.
Pusvalandžiu vėliau prasidėjęs šeštadienio koncertas sutapo su pavėlavusių žiūrovų eitynėmis į savo vietas, todėl pirmąsias nuskambėjusias R.Corteso kompozicijas užgožė besisveikinančių, užsisakančių gėrimus, besidalinančių įspūdžiais žmonių šurmulys.
Tačiau dviejų gitarų pokalbis pritariant perkusijai pamažu pamažu pritraukė žiūrovų dėmesį ir labiau smuklei būdingas žiūrovų šurmulys pritilo, o pasibaigus kompozicijoms pasigirsdavo vis garsesnės ovacijos.
Žiūrovus galutinai pavergė scenoje pasirodžiusi flamenko šokėja ir dainininkė Irene Alvarez. Kai apkūnoka moteris savo dainas paįvairindavo šokio judesiais, visi žiūrovai suprato, kad flamenko – tai nebūtinai liauno kūno atliekamas grakštus šokis, o žiūrovams perteikiama energija, ispaniškas temperamentas ir net aistros kupinas žvilgsnis.
Gaila, kad nuostabios ispanų grupės pasirodymas žiūrovų buvo įvertintas tik jam besibaigiant. Nutilo šnekos, diskusijos ir visų akys buvo nukreiptos į sceną. Gitaristais ir ypač šokėja sužavėta publika ispanams plojo atsistojusi ir nenoriai paleido juos nuo scenos.
Po pertraukos temperamentingą ispanų flamenką pakeitė energingasis latvių funk stiliaus džiazas. Prieš ketverius metus saksofonininko Denisso Pashkevich įkurta muzikantų grupė „Funk Therapy“ pristatė savo fanko muzikos koncepsiją, jungiančią džiazą, fanką ir visus kitus įmanomus muzikos stilius.
Triukšmingieji latviai greitai išjudino po romantiškojo flamenko kiek prisnūdusią publiką, kuri festivalio baruose buvusį vyną jau buvo pabaigusi dar grojant ispanams. Klausydamiesi ir stebėdami latvių muzikantų šėliojimo scenoje, žiūrovai pakilo iš vietų ir tarpai tarp suolų virto šokių aikštelėmis. Latvijos muzikantų pasiūlytu ritmu VIP palapinėje lingavo solidūs verslininkai ir jų žmonos.
Tiesa, toks muzikos stilius patiko ne visiems žiūrovams ir dar neįpusėjus latvių pasirodymui vyresnio amžiaus žmonės išėjo. Užtat likę kartu su D.Pashkevichiu ir jo „Funk Therapy“ dūko iš širdies. Festivalio renginių vietoje likęs atkakliausiųjų žiūrovų šimtukas latvius nuo scenos pagaliau paleido tik prieš vidurnaktį.
Keturioliktasis džiazo festivalis baigėsi. Koks jis bus kitais metais? Kiek daugiau jis bus išaugęs, nei ankstesnieji? L.Šinkarenka tyli ir gudriai šypsosi.
