Tai nėra vaidyba. Tai yra pasirinkimas. Liaunai, besišypsančiai, korėjietiško kraujo turinčiai Viktorijai netinka apibūdinimas „namų šeimininkė“, nors namuose su šeima ji praleidžia daugiausia laiko.
V.Macijauskienė nemėgsta kalbėti apie save, nes nesijaučia nuveikusi ką nors tokio, dėl ko būtų verta būti dėmesio centre. Vis dėlto išskirtinai „Stiliui“ Viktorija atskleidė, kad didžiausias jos turtas – patikimas vyras ir sveiki, laimingi vaikai.
– Visuomenei jūs dažniausiai pristatoma kaip buvusio garsaus Lietuvos krepšininko žmona, pavyzdinga dviejų vaikų motina, tiesiog graži ir stilinga moteris, bet tiesioginiai jūsų laimėjimai yra tarsi užmiršti: esate teisės magistrė, Lietuvos gimnastikos komandinių pratimų čempionė.
- Ar Vilniaus universitete įgytas teisininko diplomas po vedybų su Arvydu dūla stalčiuje?
– Tai, galima sakyti, jautri ir skaudi tema. Buvau pavyzdinga mokinė, labai gerai išlaikiau abitūros egzaminus, todėl galėjau rinktis, kur studijuoti. Gimnazijoje Vilniuje priklausiau tiksliukų klasei – matematika nuo mažens buvo mėgstamiausia pamoka. Jos mokydamasi nedėjau jokių pastangų, dalyvaudavau matematikų olimpiadose.
Visada svajojau studijuoti ekonomiką, bet tuo metu ant bangos buvo teisės studijos, todėl, pasitarusi su artimaisiais, nutariau, jog pirmiausia baigsiu teisę, o paskui – ekonomiką. Būtų stiprus duetas.
Taip įstojau į teisę ir, tiesą sakant, jau pirmą mėnesį supratau, jog suklydau, kad ši specialybė – ne man. Bet užsispyriau baigti, ką pradėjau. Neslėpsiu: tikrai sudėtinga studijuoti specialybę, kuri ne prie širdies. Tai buvo vientisos, intensyvios penkerių metų studijos – didžiuojuosi savimi, kad jas baigiau ir gavau magistro diplomą.
Studijas apsunkino tai, kad jau po pirmo kurso pradėjau draugauti su Arvydu. Susipažinome vasaros pradžioje, labai gražiai praleidome atostogas, o rudenį jis turėjo išvažiuoti žaisti į Graikiją. Buvo nelengva ir mokytis, ir bendrauti su užsienyje esančiu mylimu žmogumi. Tačiau negalėjau mesti studijų.
Kai gavau teisininko diplomą, įstojau į ISM vadybos ir ekonomikos universitetą – pusmetį skraidžiau tarsi ant sparnų. Draugai klausinėjo, kas man darosi, nes buvau labai laiminga – jutau, kad pagaliau atsisėdau į savo roges, kad esu ten, kur ir turiu būti. Tačiau netrukus į pasaulį pasibeldė Laurynas ir studijas teko nutraukti. Po gimdymo nebenorėjau derinti mokslų ir motinystės, norėjau savo laiką skirti sūnui.
Ir dabar artimiausius porą metų negalvosiu apie jokias studijas, nes noriu atsidėti šeimai. O paskui bus matyti. Gyvenime svarbu susidėlioti vertybes.
– O gimnastikoje praleistus metus dar prisimenate? Ko tuomet išmokote – juk sakoma, kad sportas ypač formuoja žmogaus charakterį, ugdo valią, moko disciplinos?
– Meninei gimnastikai atidaviau visą vaikystę – sportavau daugiau kaip dešimt metų, priklausiau Lietuvos meninės gimnastikos rinktinei, dalyvavau Europos ir pasaulio čempionatuose.
Gimnastika – labai graži, moteriška sporto šaka. Vaikystėje buvau užsiėmusi: sportavau, lankiau muzikos mokyklą – baigiau fortepijono klasę, mokiausi. Dabar, kai turiu vaikų, suprantu, kad labai svarbu leisti juos sportuoti. Tai ir veikla, ir valios, atsakomybės, pareigos jausmo ugdymas, ir net natūralus savo kūno formavimas. Sportuojant net smegenys kitaip dirba. Džiaugiuosi, kad į Lietuvą po truputį ateina sporto ir sveiko gyvenimo būdo kultas.
Mano vyras mano, jog gimnastika „laužo“ vaikus. Tai tik iš dalies tiesa. Jei vaikas nelankstus, iš tiesų jį reikia šiek tiek „laužyti“, tačiau aš buvau lanksti ir sportuodama neturėjau problemų. Reikia suprasti, kad rimtai sportuojančius vaikus nuolat tikrina medikai: ar esi tinkamas sportui, ar tinkama tavo kūno sandara ir fizinė būklė. Jei turi bėdų dėl sveikatos, sportuoti tau niekas neleis.
Ir man būdavo sunku, kartais norėdavau viską mesti – ypač prieš varžybas, kai dirbti tekdavo dar daugiau nei paprastai. Bet tai – momentinės nuotaikos. Viskas praeidavo ir vėl atsirasdavo jėgų.
2003 metais per Europos čempionatą Vokietijoje atstovavau Lietuvai. Tais metais Arvydas su Lietuvos krepšinio rinktine laimėjo Europos čempionato auksą.
Dar buvome nepažįstami. Su gimnastikos rinktine tuomet turėjome treniruočių stovyklą Kaune, pamenu, kaip stebėjome svarbiausias krepšininkų varžybas, kaip po finalo važiavome ir pro atvirus langus šaukėme „Lietuva“.
2004 m. po pasaulio čempionato Vengrijoje nutariau mesti gimnastiką, nes artėjo abitūros egzaminai, todėl atsidėjau mokslams. Lietuvoje gimnastika – ne tokio lygio sporto šaka, kad iš jos būtų galima pragyventi.
– 2006 m. jūs, jauna žavi studentė, atsidūrėte visuomenės dėmesio centre, kai buvote pastebėta šalia tuometės Lietuvos krepšinio žvaigždės A.Macijausko. Kaip jautėtės per vieną naktį patekusi į laikraščių ir žurnalų puslapius?
– Nesmagiai. Pirmą kartą viešai drauge pasirodėme per krepšinio rinktinės palydas į pasaulio čempionatą Japonijoje. Labai nenorėjau ten eiti, bet Arvydas įkalbėjo. Nesitikėjau, kad sulauksiu tokio dėmesio, bet už Arvydo nesislapsčiau. (Šypsosi.)
Nuo tada žurnalistai mane nuolat atakavo, bet nėjau į laidas, nesifotografavau žurnalams. Tik tada, kai susituokėme ir oficialiai įteisinome santykius, pradėjau į tai žiūrėti labai paprastai. Mes iki šiol vengiame viešumos ir patys į ją nelendame. Tačiau ir nesibaidome, nesislapstome: jei paklausia mandagus žurnalistas, nesunku atsakyti į keletą klausimų.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su Arvydu?
– Visai neromantiškai – šokiuose. Arvydas nešoka, bet, norėdamas susipažinti, tąsyk šoko. Žinojau, kas jis toks, tik nelabai supratau, kokio ryškumo žvaigždė jis tuomet buvo Lietuvoje.
Kitą dieną Arvydas paskambino ir pakvietė į pasimatymą: nuėjome į kiną, pavakarieniavome restorane. Mūsų draugystė nebuvo išskirtinė – tokia, kaip ir visų jaunų porų.
– Tačiau jums, išvaizdžiai, egzotiškų bruožų merginai, neturėjo trūkti dėmesio. Nesibaidėte draugystės su garsenybe?
– Jei tada būčiau mąsčiusi taip, kaip dabar mąstau, matyt, viskas būtų susiklostę kitaip. Gal būčiau atsargesnė, nemanau, kad ryžčiausi avantiūrai studijuoti ir draugauti su vaikinu per atstumą. Tačiau tada manęs niekas negąsdino.
Dėl nieko nesigailiu. Stebėdami žaidžiančius sūnų ir dukrą, su Arvydu dažnai prisimename, kaip viskas prasidėjo. Atrodo, kad susipažinome tik vakar, o jau auginame du nuostabius vaikus.
– Drauge su Arvydu išgyvenote itin skausmingą jo karjeros laikotarpį: bylinėjimąsi su Pirėjo „Olympiakos“ (2008 m. Graikijos klubas padavė A.Macijauską į teismą, siekdamas nutraukti sutartį ir nemokėti 4,4 mln. eurų. Po pusantrų metų bylinėjimosi lietuvis bylą pralaimėjo. – Red.).
Tuos pusantrų metų nuolat bendravau su A.Macijausku ir jis vis pabrėždavo, kad laikosi puikiai, kad nepuola į neviltį. Ar jis iš tiesų taip jautėsi, o gal teko jį drąsinti ar guosti?
– Arvydas išgyveno ne tik dėl bylos su „Olympiakos“, bet ir dėl to, kad pasigirdo abejonių, ar pats Arvydas sako visą tiesą. O jis buvo visiškai nekaltas. Gaila, kad toks krepšinio talentas taip anksti baigė karjerą.
Praėjo daug laiko, bet vis dar nesinori viešai skalbti nešvarių baltinių. Pasakysiu tik tiek, kad visa, ką „Olympiakos“ klubas sakė apie Arvydo sveikatą, buvo neteisybė. Tiesiog Graikijos medikai, gydydami Arvydą po Achilo sausgyslės operacijos, padarė abejotinų sprendimų, todėl atsirado problemų dėl nugaros. Be to, kiekvienas profesionalus sportininkas gali patvirtinti, jog darbdaviai nelaukia: jei gali judėti, nesvarbu, kad nesi visiškai išgijęs, turi eiti į aikštę.
Net sunkiausiomis akimirkomis Arvydas nepuolė į neviltį. Jis džiaugėsi tuo, kaip apskritai susiklostė jo karjera.
– Jau būdamas su jumis Arvydas priėmė itin reikšmingą sprendimą: 2010 m. vasarą, po užsitęsusio bylinėjimosi taip ir nebegrįžęs į aikštę, jis paskelbė, jog baigia krepšininko karjerą. Ar apsispręsti jam buvo sunku?
– Neįtikėtinai sunku. Tačiau jis moka susidėlioti vertybes, atmesti, kas laikina, ir pasirinkti, kas svarbiausia.
Dėkodamas likimui už tai, kad krepšinyje tiek pasiekė, drauge jis galvojo apie ateitį. Man įstrigo Arvydo žodžiai: „Būdamas penkiasdešimties noriu su savo vaikais gyventi aktyviai. Sveikata man brangesnė už papildomus pinigus.“
Arvydas nenorėjo savęs luošinti, nes visi žino, kiek sveikatos reikia profesionaliai sportuojant.
Dabar jam svarbiausia yra šeima. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, jis yra puikus vyras ir tėvas. Esame normali šeima – ir pasiginčijame, bet galiu drąsiai pasakyti: kad ir kas gyvenime tarp mūsų nutiktų, vaikų jis nepaliktų likimo valiai. Laimė moteriai susilaukti vaikų su vyru, kuris rūpinasi vaikais ne tik materialiai, bet ir dvasiškai. Manau, apie tokius dalykus reikia kalbėti garsiai, nes, deja, jų trūksta šiandieniame gyvenime.
– Netrukus po to, kai Arvydas baigė krepšininko karjerą, atšokote vestuves. Ar piršlybos buvo romantiškos?
– 2009 m. pavasarį nuvykome į Floridos valstiją JAV, norėdami investuoti, bet dėl egzaminų į Lietuvą turėjau grįžti anksčiau. Po kelių dienų Arvydas išsirinko namą Fort Loderdeilyje, kurio tada nepamačiau.
Kai kitą kartą vėl ten nuvažiavome drauge, Arvydas buvo parengęs staigmeną: padengė stalą terasoje su vaizdu į Atlanto vandenyną, priklaupė ant kelio ir pasipiršo. Jaučiau, jog tai kada nors įvyks, bet buvo netikėta, kad būtent tąkart. Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
