Panašiai kaip 2010-aisiais, kai ji specialiai į Lietuvą atvyko pristatyti dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos. Su nerimu paliko Niujorke keletui dienų savo tris vaikus ir išlėkė padėti draugui. Tąkart žadėjo, kad tai paskutinis pasirodymas ant podiumo.
Svetlanos Griaznovos vardą Lietuvoje žinojo net tie, kurie nesidomi mada, – juk prieš keliolika metų dar nebuvome taip išlepinti puikių mados fotosesijų. Nebuvo tiek madingų, stilingų, o kai kada gal ir nelabai, merginų, keliančių savo atvaizdus į socialinę paskyrą. O ir kelias Šalčininkai–Paryžius–Niujorkas atrodė sunkiai įveikiamas.
S.Griaznova žinomos agentūros „Elite“ dėmesį patraukė 1993-iaisiais, kai dalyvavo Lenkijoje vykusiame modelių konkurse „The Look of the Year“.
Viskas buvo kitaip ir modelių pasaulyje – Svetlana sako šiandien pasigendanti ryškių asmenybių, tokių kaip Naomi Campbell, Kate Moss, Cindy Crawford ar Gisele Bündchen.
„Merginos keičiasi taip dažnai, kad aš net vardų nespėju įsiminti, be to, jos visos tarsi vieno veido. Tačiau tai mados industrijos įgeidžiai – dabar toks laikas“, – be apgailestavimo svarsto Svetlana.
Po keliolikos metų darbo ji tikrai negalėtų pasakyti: ačiū Dievui, kad visa tai baigėsi. Tačiau keltis trečią valandą ryto ir kas antrą dieną skristi į kitą miestą ar šalį tikrai nebenorėtų.
O štai susitikti su kolegomis, pakvėpuoti fotosesijų oru 2–3 kartus per mėnesį ji mielai suranda laiko. Jaudina jau net pati kelionė. Taip, kažkada kalbėjo, kad skrydžiai įkyrėjo iki gyvo kaulo, bet, Svetlana juokiasi, žmogus tokia būtybė – trokšta to, ko šiuo momentu neturi.
Kartais jos iš Sicilijos kilęs vyras medikas Angelo Acquista pajuokauja, kad jei labai trokšta, gali Svetlaną nuvežti į oro uostą, ji ten pasėdėtų, pasimėgautų tvyrančiu kelionių dvelksmu, o po kelių valandų jis ją galėtų pasitikti tarsi iš kažkur sugrįžusią.
„Kokią aš jau padarysiu karjerą – šeima yra mano karjera. Nors modeliu galima dirbti ir iki septyniasdešimties metų, ypač Amerikoje, tiksliai žinau, kas svarbiausia gyvenime“, – panaši mintis visuomet skambėdavo visuose Svetlanos interviu, net kai šeima jos gyvenime nė nekvepėjo.
Ji žino, kad ateityje vaikams – septynmetei dukrai Alessandrai, dvyniams Salvatore ir Nicholui rūpės ne tai, ką mama nuveikė ant podiumo ar prieš fotokamerą. Jie prisimins rytus, kai mama juos veždavo į mokyklą, kai vesdavo į teniso treniruotę ar muzikos pamoką, kaip stebėdavo juos iš tolo šypsodamasi, drąsindama ir palaikydama.
„Jiems labai reikia manęs visos“, – tik su džiugesiu atsidūsta Svetlana.
Nepaisant to, vaikai yra savarankiški – Alessandra labai mėgsta skaityti, yra stropi mokinė ir tėvus net stebina, kaip tiksliai vykdo visus mokytojų nurodymus. O štai berniukai, jei galėtų, ir sienomis, ir lubomis laipiotų. Svetlana – paskui juos, štai kodėl ji iki šiol liekna ir grakšti.
„Trys vaikai – puikios figūros garantas, – juokiasi moteris. – Tenka bėgioti ne tik paskui juos – kartu ir tenisą žaidžiame, būtinai futbolą, plaukiojame. Jei kuri nors diena būna ne tokia aktyvi, man patinka daryti „Physique 57“ pratimus. Viena valanda intensyvaus judėjimo – ir tu puikios formos.“
– Jei jūsų dabar kas nors Vilniaus gatvėje paklaustų, kaip gyvenate, ką atsakytumėte?
– Lyg ir niekas nepasikeitė, kalbėčiau apie teigiamus dalykus, nes iš viso stengiuosi gyventi fiksuodama tik malonius momentus. Net jei mintimis grįžtu į prisiminimus, klaidžioju tik gražiuose. Taip lengviau eiti per gyvenimą.
– Kas gali būti bloga jūsų gyvenime? Iš tolo žvelgiant atrodo, kad viskas nuostabiai klostosi: mylimas ir mylintis vyras, sveiki vaikai, jūs pati graži ir mados fotografų vis dar geidžiama.
– Kas gali būti bloga? Blogai, kai vaikai serga – su vienu sūnumi teko šiek tiek laiko praleisti ligoninėje. Tokiais momentais gyvenimą jauti kiekviena odos pora ir meldi tik vieno – sveikatos ir gerovės visiems artimiesiems.
Man regis, visos pasaulio moterys, kai tik tampa motinomis, praranda ramybę. Miega jos pusiau atvira viena akimi – maža kuriam vaikui ko gali prireikti naktį, nerimauja net tada, kai atžalos jau būna sukūrusios savas šeimas.
Bet, žinoma, būna debesuotų dienų, nesusijusių su vaikais: kas nors nesiseka, ne taip pakalbėjai su mama, apsipykai su draugais – tikrai netrūksta dalykų, kurie nuliūdina.
Kaip tai įveikiu? Visada galioja vienas receptas – kalbėtis su visais apie viską ir išsiaiškinti. Mudu su vyru stengiamės kasdien aptarti bet kokią situaciją – tarsi psichologai. Kitaip neigiamos emocijos, liūdnos mintys kaupiasi ir prasiveržia netikėčiausiu momentu – pati pradedi rėkti ant aplinkinių pametusi blogos savijautos priežastį.
Neseniai viena mano draugė patarė, užslinkus debesims, pažiūrėti komediją. Žinote, pabandžiau – veikia, – juokiasi Svetlana. – Po kelių valandų atsipalaidavimo žvelgi į viską daug minkščiau ir paprasčiau.
– Kokia kalba bendraujate su sau brangiais žmonėmis?
– Su vyru angliškai, dukra geriau kalba lenkiškai nei rusiškai, berniukai rusiškai supranta, bet jų atsakymai – iš kelių žodžių ir vis zirzia: „Mama, bet juk tu moki angliškai.“ Stengiuosi su vaikais kalbėtis rusų kalba – kad galėtų bendrauti su mano šeima iš Lietuvos.
Nesmagu sakyti, bet Lietuvoje buvau gal prieš trejus metus. Kai tik pradedame su savo komanda planuoti kelionę į mano tėviškę, vis kas nors nepavyksta – sunku tiek žmonių surinkti vienu metu į vieną vietą, tad mano tėvai dažniau atvyksta pas mus į Niujorką, man taip patogiau.
Su kita močiute – vyro mama – nėra jokių problemų, nes ji gyvena netoli mūsų. Ir kalbos barjero nėra – Angelo šeima iš Italijos į Ameriką išvyko dar prieš 50 metų.
– Jei dienų būna debesuotų, pasitaiko ir ilgesnių pilko laiko periodų. Koks dabar jūsiškis su Angelo po aštuonerių bendro gyvenimo metų?
– Man regis, tik meilės. Mūsų bendrystė su Angelo prasidėjo neįprastai, juk iš pradžių jis buvo tik labai geras mano draugas. Tai, kaip susikūrė mano šeima, visiškai neatitinka jaunatviško įsivaizdavimo. Galvodavau, kad kai sutiksiu savo mylimąjį, eisiu iš proto ir nieko aplink nematysiu. Taip ir nutikdavo, bet kai pradedi gyventi su savo meile, po kiek laiko išryškėja visai kitos išrinktojo savybės arba tiesiog į jas atkreipi dėmesį. Metai, antri – ir supranti, kad tau su tuo žmogumi ne pakeliui. Dar blogiau, kai suprasdavai, jog žmogus su tavimi yra todėl, kad esi modelis ir jam puiku šalia savęs turėti gražų žaisliuką.
Žmogų, įkritusį man į širdį, gyvenimas 2005-aisiais atėmė – mano mylimasis žuvo Italijoje per autoavariją. Angelo – jo draugas, buvo šalia, padėjo man sunkią minutę. Pamažu pradėjau atradinėti jo savybes ir įsimylėjau. Vyras ir šiandien mane vis kuo nors nustebina, tai priverčia jį pamilti vis labiau. Nežinau, kiek tos meilės gali būti, bet jausmas, regis, beribis.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
