Šiandien Jelena skrydį keičia kitu, pusryčiai – Vilniuje, pietūs – Kijeve, o vėlyva vakarienė – Venecijoje. Po skrydžio ji iš karto gali sau leisti nuovargį nuplauti treniruočių salėje, baseine ar SPA centre. Buitimi, dukromis – septynerių Ieva ir penkerių Marija – rūpintis padeda tetos, auklės, vairuotojas. Apie tai ji pasakojo „Lietuvos ryto" žurnalui „Stilius".
Tačiau niekas Jelenai ant lėkštutės nepateikė nei suformuotos „The Red Foxes“ komandos, nei jos sėkmės. Ją ir šiandien moteriai tenka išsiplėšti dantimis – komandų, kurios varžosi dėl teisės pasirodyti čempionatuose ir olimpiadose, vis daugėja, o kova įgauna vis klastingesnį charakterį.
Veiklos netrūko prieš pastarąjį pasaulio krepšinio čempionatą Ispanijoje, kur su „The Red Foxes“ šoko ir trys „Lietuvos ryto“ palaikymo komandos merginos. Suvienyti merginas iš Kijevo, Donecko ir Vilniaus, paruošti šokius ir daugybę su jais susijusių smulkmenų – parinkti muziką, sukurti drabužius, pasirūpinti kelione – teko vos per keletą savaičių. Tai reiškia darbą nuo ryto iki vakaro be menkiausios pertraukos.
Palaikymo komandos „The Red Foxes“ idėja, galima sakyti, priklauso šviesaus atminimo J.Rožkovos mamai. Jelena – profesionali gimnastė. Sportininkai žino: kas nuo mažens pasinėrę į šią sritį, vargiai jos toliau gyvenime atsisako.
Tad ir Jelena norėjo sportuoti ir studijų metais, kai dažna gimnastė jau baigia karjerą, tačiau dėl savo 175 centimetrų ūgio išsiskyrė iš bendros masės – gimnastės prieš keliolika metų buvo žemesnės.
Jelenos mama gūžtelėjo pečiais ir tarė, kad dukrai reikia komandos, kur visos merginos ūgiu būtų panašios į ją.
Jelena atsistojo vienoje pagrindinių Kijevo gatvių ir ėmė stebėti merginas. Tinkamas ūgis, puiki išvaizda, grakščios kulkšnys buvo tie elementai, kurie patraukdavo jos dėmesį. Tuomet prieidavo prie merginos ir kviesdavo šokti jos sumanytoje palaikymo komandoje. „Palaikymo? Už kurį Ukrainos Rados delegatą?“ – tokiais klausimais apiberdavo sustabdyta mergina.
Mat Ukraina – toli gražu ne krepšinio šalis. Tad šokti palaikymo komandoje – tikrai ne siekiamybė ir joks prestižas. Ne taip, kaip „Lietuvos ryto“ komandoje, į kurią patekti – ne vienos merginos svajonė.
Jei šiandien kam nors keista, kad Jelena merginų „The Red Foxes“ komandai dairėsi gatvėse ir paplūdimiuose, tereikėtų prisiminti, jog internetas, socialinis tinklas „Facebook“ prieš 12 metų dar nebuvo persunkęs visų gyvenimo sričių.
„Tai šiandien pakaktų skelbimo ir plūstų šimtai norinčių, o tada tekdavo įdėti nemažai pastangų, kad merginą įkalbėtum šokti palaikymo komandoje. Už tai pasiūlydavau, pavyzdžiui, nemokamai apsikirpti grožio salone, su kuriuo buvau sutarusi dėl viliojančių dovanų, – pasakojo Jelena. – Kai susibūrė palaikymo komanda, atsirado ir jos poreikis. Juolab kad krepšinis ėmė sparčiai populiarėti. Mes tinkamu metu atsidūrėme tinkamoje vietoje.“
– Yra daug šokančių merginų ir jų grupių. O kur slypi „The Red Foxes“ sėkmė?
– Merginos įbėga į aikštelę ne šiaip parodyti savęs, kokios jos gražios. Mums pavyko šokyje sulieti įvairius choreografijos stilius, svarbiausia – ir įterpti nacionalinio šokio elementų. Tad nuostabu po pasirodymų girdėti, kai žmonės sako, kad paakinome juos didžiuotis savo šalimi. O man sukurti ispanišką, turkišką, čigonišką ar izraelietišką šokį labai paprasta, nes paauglystėje turėjau labai gerą choreografę – aš užaugau su tuo.
Mūsų pasirodymuose griežtai neturi būti nė lašo vulgarumo – kokią energiją šokiu skleidi, tokios ir reakcijos sulauki. Per tiek darbo metų aš net iš sirgalių aplodismentų pajuntu, kaip buvo priimtas šokis. Jie vienokie, kai žmonės grožėjosi šokiu, kitokie – kai merginas sutiko aikštėje tiesiog kaip „mėsą“. Bet tai negalioja mano komandai.
– Kai daug merginų ar moterų vienoje vietoje, dažniausiai vyksta ir kas nors negražaus – intrigos, apkalbos, nesveika konkurencija. Tai naudinga komandai ar stengiatės tai išgyvendinti?
– Mano merginos neturi laiko – jos turi susidoroti su dideliu informacijos srautu: muzika, ritmas, judesiai, choreografija – visa tai reikia sekti ir įsiminti. Ir visuomet sakau, kad išlikti jos gali, jei laikysis išvien ir padės viena kitai. Tad mano komandoje merginos viena kitai užriša batų raištelius ir daro šukuosenas.
– Lietuvėms kartkartėmis nuotaiką gadina mintis, kad neva slavės moterys kur kas šaunesnės, jausmingesnės. Jūs dirbate ir su ukrainietėmis, ir su lietuvėmis, esate išmaišiusi pasaulį – kaip šie skirtumai atrodo jums?
– Negali būti, tikrai nesutinku su tokia mintimi. Pasaulio krepšinio čempionate Ispanijoje trys mūsų komandos lietuvės sulaukė labai daug dėmesio ir komplimentų.
– O jums moterys gyvenime kada nors trukdė?
– Žinoma, juk jos tik tai ir daro – stengiasi sutrukdyti, – juokėsi Jelena. – Negaliu pasakyti, kad nekreipiu į tai dėmesio. Kai tau kas nors stengiasi sutrukdyti – veiksmais, apkalbomis ar nemaloniu bendravimu, vadinasi, esi teisingame kelyje, vadinasi, tavo įdomus darbas, užimi svarią vietą po saule, kurioje norėtų būti dar ne vienas žmogus. Savo veikloje konkurencijos nejaučiu – aš pati sau konkurentė, nes kasdien noriu pasiekti vis aukštesnį lygį.
– Kaip elgiatės konfliktų metu ar tuomet, kai visi aplinkui šypsosi, tačiau aiškiai jaučiate, kad atmosfera priešiška?
– Šypsausi... Paprasčiausiai nuoširdžiai šypsausi. Greičiausiai to išmokau užsiimdama menine gimnastika – juk vertinant šios sporto šakos pasirodymus labai daug neteisybės. Ir, žinote, ta šypsena labai gerai veikia.
– Ar esate verkusi karčiai karčiai?
– Žinoma, kaip be to, – šyptelėjo Jelena.
– Kaip nustumiate liūdesį?
– Šoku. Arba kuriu naują šokį. Pamenu, kai mirė mama, pradėjau nekęsti savo veiklos. Buvau užsisukusi, ruošiau komandą 2004-ųjų olimpinėms žaidynėms Atėnuose. O mama, pasirodo, sirgo vėžiu, bet nusprendė niekam to nesakyti.
Kai sužinojau, buvo vėlu imtis kokių nors priemonių. Štai kodėl darbas apkarto – per jį neatkreipiau dėmesio į savo brangiausią žmogų. Bet kai įžengiau į salę, sukūriau du šokius ir pajutau, kad tai mane atgaivina. Tuomet aiškiai suvokiau, kad šokis man – ne tik mechaniškas rankų ir kojų judinimas.
– Jūsų auklėtinės – ne tik studentės, bet ir trapaus paaugliško amžiaus merginos, ambicijų ir pretenzijų gyvenimui bei aplinkai turinčios labai daug. Kaip pavyksta visas jas uždegti idėjai, treniruotei, bendravimui?
– Mano metodas paprastas: šiandien turi padaryti daugiau nei vakar. Todėl kai susirinkusios merginos rodo užvakarykštės treniruotės lygį, mes pykstamės.
Jaunimas dabar kitoks – informacinės technologijos įpratino visai galvoje nelaikyti informacijos, o juk per treniruotę reikia įsiminti daug dalykų. Be to, moterys nustojo dirbti rankomis – neskalbia, neplauna indų, nemezga, o juk dirbant pirštais vystosi motorika.
Esu įsitikinusi, kad šokti gali kiekvienas žmogus. Kaip jis šoka – taip gyvena. Šokyje matyti žmogaus charakteris. Tad žvelgdama į šokančią merginą galiu pasakyti, ar ji laiminga, ar jos santykiai su tėvais sklandūs, ji yra jauniausia šeimoje ar vyriausia.
Pastarosioms dažniausiai reikia daug pastangų, kad galėtų atsipalaiduoti. Juk kai turi brolių ir seserų, tau tenka didžiulė atsakomybė.
Viena mergaitė nesišypsojo visus metus – nei repeticijų metu, nei pasirodymuose. Kartkartėmis pasikalbėdavau su ja – ir gražiai, kad reikia džiaugtis gyvenimu, ir griežtai, kad gal jai reikėtų pasiieškoti kitokios veiklos, kur žmonėms nerūpėtų jos veido išraiška. Ir kokia buvau laiminga, kai metų pabaigoje ji pradėjo šypsotis! Kiek žinau, pasitaisė ir jos santykiai su vaikinais.
– Klausant jūsų atrodo, kad jei tik gyvenime kas nors ne taip, reikia šokti?
– Žinoma, ypač moterims. Juk šokis kuria energiją. Šiandien pasaulyje trūksta harmonijos, visi vejasi laimę, sėkmę, pinigus. Kai ir moteris bėga, kaip ir kur vyrui susigrąžinti jėgas, atkurti pusiausvyrą? Moters užduotis – sekti paskui vyrą, stengtis gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka.
Man priimtina Rytų filosofija, pagal kurią vyro ir moters vaidmenys aiškiai apibrėžti. Moteris – vyro energijos šaltinis. O jai pačiai jį atkurti ar papildyti nesudėtinga – reikia šokti arba dainuoti. Nebūtina šokti vaikantis gražaus kūno ar norint išmokti tikslių judesių – šokti reikia dėl vidinės harmonijos.
Kartą Venecijoje teko statyti spektaklį poroje su partneriu ir būtent tada aiškiai supratau, kokias darau klaidas bendraudama su vyrais. Bendradarbiams, kolegoms dažnai neleidžiu pasireikšti kaip vyrams, nes juos dusinu savo aiškiu suvokimu, ko noriu.
Moters užduotis – viską sudėlioti taip, kad sprendimus priimtų vyras, todėl stengiuosi stipriajai lyčiai neaiškinti savo teisingumo, nors kai kada būna sudėtinga.
Choreografijos bienalėje Venecijoje ir darbo su partneriu metu kilo idėja ateičiai – įkurti studiją, kur šokti ateitų poros. Neabejoju, kad šokis santykiams turi didelę teigiamą įtaką, netgi išsprendžia gyvenimiškas problemas. Vis dėlto tik valsas ar fokstrotas nepadės – reikia platesnės judesio erdvės, kurioje poros būtų priverstos kurti ir improvizuoti.
Moteriškos gudrybės? Nesu tikra, ar to tikrai reikia, veikiau tai dar viena užduotis moteriai – išmokti vyrui paaiškinti savo svajonę taip, kad jis ją išgirstų, suvoktų ir išpildytų. Aš to dar tik mokausi.
Tačiau bendraujant su savo išrinktuoju man net nereikia apie tai galvoti.
– Kaip tokį trapų dalyką – santykius – išlaikyti, jei judu dažnai su vyru keliaujate?
– Sunku, bet toks gyvenimo būdas turi ir privalumų – nebėra laiko kreipti dėmesio į neigiamus dalykus, susitelki tik į teigiamus.
– Tai gal žinote ir atsakymą, kodėl žmonės skiriasi, kokias jie daro klaidas?
– Ne visada skyrybos klaida, – nustebino atsakymu Jelena. – Gyvenimas toks trumpas... Ypač tai pajutau Ukrainoje, matydama, kaip karo neramumai keičia šeimų, porų gyvenimą. Tai tik dar labiau sustiprino mums taip banaliai skambančią mintį, kad reikia gyventi šia diena, branginti net sekundes.
Žmonėms sunku, kai jie tampa savo lūkesčių ir nepamatuotų svajonių vergais. Santykiai turi džiuginti, dovanoti harmoniją ir laimę abiem partneriams. Jei ne, kam ta iliuzija?
– Ką trokštate įdiegti savo dukroms?
– Norime, kad jos išmoktų kinų kalbos ir žaisti golfą, – pašmaikštavo Jelena. – Kol kas darome viską, kad jos vystytųsi kaip kūrybingos asmenybės, o ką rinksis ateityje – spręs pačios. Jos – didelės „Lietuvos ryto“ komandos gerbėjos, dievina jos simbolį Geležinį Vilką, net prašo, kad nusiųsčiau jam telefonu žinutę.
Vyresnioji dukra Ieva pradėjo eiti į mokyklą Kijeve – taip nusprendėme, nors pastaruosius metus gyvenome Vilniuje. Kol kas Ukrainoje jaučiamės saugūs, žiūrėsime, kaip bus toliau.
– Jelena, ne paslaptis, kad jūsų šeima pasiturinti. Ką jums smagu turėti, kuo malonu naudotis?
– Esu absoliučiai nemateriali – besikaupiantys daiktai mane netgi dirgina. Man svarbu, kad žmonės aplink jaustų džiaugsmą. Gyvenimas tarp Vilniaus ir Kijevo šį norą tik sustiprino – ukrainiečių akyse matyti tiek nerimo, kančios ir pykčio. Tad daiktai, gyvenimo smulkmenos didelių įvykių akivaizdoje atrodo tokie niekai.
Mes vargingai augome. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, tas metas, apie 1991–1992-uosius, buvo itin sudėtingas. Mama man su broliu rūbus pirkdavo dėvėtų drabužių parduotuvėse. Be to, kaip tik tuo metu mano tėvai išsiskyrė, tad viskas tapo dar sunkiau. Mums, sportininkams, juk reikėjo dalyvauti varžybose, už kurias tuo metu jau tekdavo patiems mokėti pinigus – mamai buvo labai nelengva. Prisimenu, buvo ir taip, jog sočiai negalėjau pavalgyti – juk parduotuvėse kurį laiką buvo galima nusipirkti tik konservuotų jūros kopūstų, tad mamai teko nertis iš kailio, kad iš kur nors gautų deficitinių produktų.
Greičiausiai iš to vargano periodo liko įprotis dabar suvalgyti viską, kas patiekta lėkštėje.
Materialūs dalykai man įgavo kitą reikšmę, kai mirė mama – tuomet kaip niekada suvokiau, kad išeidamas žmogus juk nieko nepasiima. Lieka tik prisiminimai, geri darbai.
Mano gyvenimui tvirtus pagrindus padėjo ir tėvas – jis visada labai manimi tikėjo ir siekė, kad gaučiau gerą išsilavinimą. Kai gimnastikoje pasiekiau viską, jis pasistengė, kad galėčiau mokytis pirmoje šalyje privačioje verslo mokykloje. Gerai pasiruošusi stojau į Teisės akademiją. Net neabejoju, kad šiandienei „The Red Foxes“ sėkmei įtakos turi ir geras, šiuolaikiškas mano išsilavinimas.
– Kai renkatės apdarus, kas jus džiugina?
– Rankinės ir bateliai. Bet dažniausiai, nusižiūrėjusi nuostabių aukštakulnių porą, vis dėlto nusiperku sportinius batelius, – juokėsi Jelena. – Nors stengiuosi iš jų iššokti ir apsiauti aukštakulnius. Kažkuri garsi moteris yra pasakiusi, kad jei moteris apsiauna aukštakulnius – būtinai nutiks kas nors ypatinga. Ir tikrai, kai per dieną žingsniuoju su aukštakulniais, nutinka kas nors malonaus.
Dėl grožio manęs neklauskite – aš kaip tik svajoju nusikirpti plikai.
– Girdėjau „Lietuvos ryto“ palaikymo komandas merginas žavintis, kaip jūs treniruočių metu mokate įkvėpti jėgų ir džiaugsmo, net jei jos ateina pavargusios. Pasidalinkite, kaip atsigauti tiems, kurie nelanko Jelenos Rožkovos treniruočių.
– Treniruočių metu naudoju jogos pratimus – to išmokau savo sportinės karjeros metais. Energijos semiuosi iš ugnies, vandens ir vėjo. Šios stichijos atkuria energetinę pusiausvyrą. Ir tam nereikia pinigų. Prisėsti prie židinio ar laužo su arbatos puodeliu man – didžiulis malonumas. Klausau vėjo. Nuotaiką kelia, jėgas grąžina ir kontrastinis dušas.
Aš ir pati neretai į treniruotę iš nuovargio vos atšliaužiu. Bet kai pamatau savo merginas – tuos irgi išvargusius viščiukus, nuotaika savaime atsiranda – juk turiu jas įkvėpti. Pradedame judėti – ir visos išsivaduojame iš sąstingio.
– Ar judėti patartumėte ir nelaimingai moteriai?
– Nesėkmių priežastys glūdi žmogaus viduje. Reikia išmokti būti laimingai tiesiog šiaip, o ne dėl aplinkybių. Būti tiesiog laimingai, o ne todėl, kad turi gerą vyrą ar puikų darbą. Juk aplinkybės gali kisti.
Ši tema visada mano galvoje – juk dirbu su merginomis. Kiekvienas mes su savu genofondu ir emociniu bagažu. Vienas gimė meilėje, o kito visai nelaukė, galbūt vietoj kažkurios mergaitės tėvai tikėjosi gimsiant berniuką. Tai vėliau turi įtakos merginai renkantis partnerį. Tad patarčiau moteriai tobulinti savo vidinį pasaulį. Mano pačios santykiai su broliu vaikystėje buvo gana įtempti – tam tikra prasme tekdavo kovoti dėl išlikimo. Daug metų dirbau su savimi, kad atsiribočiau nuo praeities, todėl tikiu, jog savo likimą galima pakeisti.
Tačiau tik su viena sąlyga – jei požiūrį į gyvenimą formuosi vedamas troškimo būti laimingam. Šis kelias – kiekvienam skirtingas. Tik štai moterims lengviau, jos to gali pasiekti šokdamos. Šokdamos širdimi.
