Antradienį mergina feisbuke paskelbė ilgą kelią link modelio ir pasidalijo savo išgyvenimais ir dėl ko visada jautėsi kitokia ir kompleksuota.
„Man tuo metu buvo apie dvylika. Mane pirmą kartą pakvietė į modelių atranką. Tai turbūt buvo viena įsimintiniausių dienų mano gyvenime.Tikriausiai niekad nepamiršiu R.Mikailionytės žodžių „Na, kai paaugsi ir susitvarkysi dantis, nes sukandimas nelygus, pabandyk dar kartą užpildyti anketą.“ Tada, dar kai tiksliai nesupratau, ką man pasakė, leptelėjau: „Tai gerai, aš va, dar porą cm paaugsiu ir paskambinsiu jums.“
Nepaaugau, jau išėjusi iš patalpos žinojau, kad „Viskas. Pabaiga“. Akim nulydėjau 2-metrines permatomas merginas vėjyje besiplaikstančiais plaukais, ryškiais skruostais ir tokiu tarpu tarp kojų, kad garbės žodis esu tikra Carol Yager būtų pralindusi ir neužkabinusi.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Ta diena kainavo daug nervų man, o mano mamai dar daugiau, kol aš keletą dienų ir naktų lovoje kruvinom ašarom klykiau Regan (Egzorcistas 1973) balsu, kad nebenoriu gyvent.
Taigi taip atsirado mano pirmieji kompleksai:
• „Šypsenėlė“ per 8 metus. Turiu tik gal kokias 4 nuotraukas, kuriose šypsausi (netyčia). Prisitaikiau sau V.Lūdenio mintį, kad namo iš šypsenos nepastatysiu, užtai iš neapykantos galėsiu akmenis tvirtovei suritinti.
• „Ūgis“, nes tuo metu nežinojau, kad trys mano grožio idealai (Natalie Portman, Angelina Jolie, Kate Moss) nesiekia 172 cm, o ir dabar, kai žinau, mes su pastaruoju taip susigyvenę, kad vietoj patogių konversų nesąmoningai renkuosi platformas.
Praėjo pora mėn. ir gimtadieniui gavau fotoaparatą (tuo metu turėjau ir geriausią draugę, nes buvo tie laikai, kai galėjau kažkuo pasitikėti), prasidėjo fotosesijų maratonas: su didžiausia kuprine, prikimšta skudurų, skubėdavom į sugalvotą lokaciją (jų mano gimtajame kaime buvo gal 3, todėl reikėjo išnaudoti kiekvieną kampą), vietoj greit užsimeti špakliaus, poza 1, poza 2 (greit, kol neatėjo koks marozas ir nepasiūlė į dantis), poza 3, 4, 5 – YRA! Jau skubam namo keist kontrastų. (Dievinu tas foto iki dabar.)
Tokia buvo pradžia, vėliau atsirado profesionalūs (o gal ir nelabai (ne visą laiką auksą nuo šūdo atskirdavau)) fotografai. Feisbuko dėka atsirado ir agentūros, kurios kvietė į atrankas. Tik ar man jų dar reikėjo? Nemanau.
Po pirmos kelionės į Japoniją (tuomet buvo 16) supratau, kad modeliavimas nėra tai, ką mačiau žurnalų nuotraukose.
Konkurencija, apkalbos, savo srities profesionalų aštrūs liežuvių kirčiai apie svorį turėjo daug įtakos mano, šešiolikmečio vaiko, pasaulėžiūrui. Buvo momentas, kai mane pykindavo pamačius apkūnesnį žmogų ar laibą gazelę.
Po 3 mėnesių grįžau jau žinodama, kas yra sausainių pakelis per savaitę ir po „valausi organizmą dienų“ sekantis apsirijimas. Bet šiandien ne apie tai.
Grįžusi į „Gaidyną“ (Rumšiškių mstl., Kauno apskritis) susidūriau ir su „Nuu, tipo modelis eina“; „Žiurke, aš subjaurosiu tau veidą“; „Gerai, kai turi stiprų tėvelių užnugarį ir „bapkių“ (pastarasis teiginys man sukeldavo daugiau gerų emocijų, nes „tėvelių užnugaris“ tebuvo begalinis Mamos ir Močiutės palaikymas.
Laikui bėgant didėjo ir apkalbinėjimų lavina. Viskas ok, aš nepykstu, jei norėčiau apie kiekvieną, kuris metė į mane akmenį, galėčiau parašyt po knygą su begalę epitetų, kuriuos perskaitę aprašytieji tikriausiai nuspręstų nebeturėti vaikų, kad tik nuodingieji genai nepersiduotų. Bet nerašysiu. Tikriausiai dėl to toks didelis mano block'ų sąrašas. Nes man neįdomu, kaip jiems sekasi ar kaip atrodo jų nosis, man nereikia negatyvo. Bet aš ir vėl nukrypau nuo temos.
Vis dažniau sulaukdavau merginų žinučių su klausimais, kaip tapti modeliu ir kaip numesti svorio. Man reikėdavo psichologinio pasiruošimo joms atsakyti, sėdėdavau po 30 min. ir spoksodavau į ekraną, kol atrašydavau tokį šedevrą, už kurį pati būčiau pasiuntus toli. Pvz., „shudas tas modeliavimas, geriau nenorėk“, „išmok save mylėt tokią, kokia esi“. (0k, kartais praignorindavau, aš juk irgi žmogus).
Aš anaiptol nesakau, kad 6 metai kelionių man nieko nedavė. Tikrai ne.
Aš nieko nesigailiu. Užsiauginau labai storą skūrą komentarams, įžeidinėjimams, kritikai.
Bet... mano namuose nėra nė vieno didelio veidrodžio, mano kambaryje nėra ir mažo. Tie 6 metai atėmė pasitikėjimą savimi, meilę sau, tai, kas yra svarbiausia ir visai nesvarbu, kad to neparodau iš išorės, nes išvardinti visiems kompleksams neužtektų ir visų 12 Scilės šuniškų pirštų.
Pasižadėjau išaugti iš viso to, mokytis pamilti save ir kitus, nes, kaip savo rašliavoj minėjo Egziuperi, tikrasis grožis nematomas“, – rašė ji.