Signataras S. Šaltenis – atvirai apie laisvę, meilę ir šeimą

Ta Kovo 11-oji, kokia buvo prieš 26 metus, kai S.Šaltenis raitė istorinį parašą Nepriklausomybės Akte, jau nepasikartos.

Saulius Šaltenis – savo romano „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristatymo metu. Jį sveikino dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Saulius Šaltenis – savo romano „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristatymo metu. Jį sveikino dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Saulius Šaltenis – savo romano „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristatymo metu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Saulius Šaltenis – savo romano „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristatymo metu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Saulius Šaltenis – savo romano „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristatymo metu. Jį sveikino dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu ir aktorė Nijolė Oželytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Saulius Šaltenis – savo romano „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristatymo metu. Jį sveikino dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu ir aktorė Nijolė Oželytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Daiva Kaikarytė (Lietuvos rytas)

Mar 11, 2016, 9:33 AM, atnaujinta Jun 2, 2017, 1:48 AM

Ta Kovo 11-oji, kokia buvo prieš 26 metus, kai S.Šaltenis raitė istorinį parašą Nepriklausomybės Akte, jau nepasikartos.

„Bet tas stulbinantis laimės jausmas, pojūtis lyg būtum įsimylėjęs, liko“, – smagiai kalbėjo signataras, nesuprantantis ir nepritariantis tiems, kurie tikėjimą prarado ir jaučiasi amžinai nelaimingi.

Kokia šiandien bus jo diena?

Amžinu paaugliu pavadinamas vyras pokštauja ir dabar: „Roposiu į Seimą. Pažiūrėsiu, kas mirė, kas gyvas, kas juokingai paseno – ir aš toks esu. Paklausysiu kalbų, paprastai jose nemažai medienos – negyvos tokios, bet jauni, žiūrėk, ką nors ir įdomaus pasako“.

S.Šaltenio sakyti kalbos niekas nekvietė, bet jis to ir netrokšta.

„Nesu revoliucionierius. Tikrai nenoriu, kaip, pamenu, vienas kovotojas, kartoti tą pačią prisiminimų maldelę, kaip ten kovos virė. „Kraujas kraujuotas tryško“ – taip tikrai nenoriu kalbėti“, – juokėsi S.Šaltenis.

Bėgantys metai jo neliūdina, kaip tik dabar džiaugiasi ramybe, kuri leidžia blaiviai ir su meile į viską žvelgti. O anksčiau taigi vis kas nors tempdavo už skverno, reikėjo valstybę kurti.

Šia proga lrytas.lt siūlo žurnale „Stilius“ spausdintą interviu su S.Šalteniu. Tuomet su žinomu vyru sėdomės kalbėti jo atgaivinto miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ proga 2004-aisiais. Gyvenimas, meilė – amžinos temos, o didžiųjų ištarti žodžiai nesensta. Nepasikeitusios kūrėjo mintys, polėkis gali tapti įkvėpimu, kurio kai kam galbūt trūksta šiandien. 

  ***

„Nenoriu būti drungnas“, – sakė S.Šaltenis. Kad tai jam negresia, įrodo per šalį nudundėjęs atgimęs jo pjesės miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“. Jo premjera Lietuvoje įvyko 1976-aisiais. Pirmąjį miuziklą režisavo Dalia Tamulevičiūtė. Kultiniu tapęs spektaklis Jaunimo teatro scenoje buvo rodomas 7 metus, jame pagrindines partijas įdainavo Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė ir Arvydas Navalinskas.

Prieš keturis dešimtmečius, kuomet Sovietų Sąjungoje nebuvo nei meilės, nei sekso, S.Šaltenio himnas meilei tapo tikru laisvės gurkšniu.

„Gyvenimas ir meilė – didžiausios dovanos“, – įsitikinęs dramaturgas.

O patį kūrėją ar vis dar galima, kaip anksčiau, vadinti amžinu paaugliu? Ar jis vis dar taip pat trokšta gyventi ir mylėti?

„Tai kad niekas nepasikeitė – esi toks pat kaip ir jaunystėje, gal tik nebešokinėji, nes koją bijai nusilaužti. Na, dar tampi sudėtingesnis, daugiau patyręs, matai daugiau spalvų, žinai, kad lazda turi tūkstantį galų, o ne du“.

Nedaug kas žino, kad garsiosios dainos „Kregždutės“ žodžius taip pat parašė S.Šaltenis. Dar mažiau žinančiųjų, kaip gimė šis kūrinys. Ligoninės palata. Pro langą plaukia debesys. Į Lietuvą. Ir kregždutės. Viršila užsisėdęs – gyvent nesinori. „...atkirpkit dangaus“ – prašo savo eilėse aštuoniolikametis jaunuolis Saulius. Jaunas kareivis nežinojo, kad ilgesio kupina daina pravers būsimajai pjesei.

– Koks buvo laikas, kai sėdote rašyti „Ugnies medžioklę...“, kokie žmonės jus supo?

– Miuziklo „Ugnies medžioklė...“ idėja tiesiog brendo ore, reikėjo to laisvės gurkšnio. Pjesę parašiau kartu su Leonidu Jasinevičiumi. Draugavau su juo, bandžiau atpratinti gerti. Ir pats karts nuo karto išgerdavau bevesdamas draugą į doros kelią. Pamenu, rašėme pjesę irklavimo bazėje prie Trakų. Ir dabar dar yra tas medinis namas su kolonomis, kuriame mes kokį mėnesį gyvenom ir su draugais alų gėrėm. Taip keistai tą namą prisiminiau – filmuodamas naują savo filmą „Faustas ir debesėlis“, – prisiminė S.Šaltenis. – Leonido jau nebėra. Visuomet impozantiškas toks buvo – kaip garsus italų aktorius Marcello Mastroianni. Ir juokingas. Tragiškai baigė savo gyvenimą...“.

– Ar nesijaučiate keistai: pjesę parašėte gana lengvai ir staiga – bum! – toks kūrinio populiarumas?

– Iš tikrųjų keista: praeina daug laiko, o dar kažkas klausosi tavo kūrinių, mokyklose mokosi tavo tekstų. Didelė paguoda menininkui, kai kartos pasikeičia, o jo kūryba dar vis prisimenama.

– Jūsų kūrybinės veiklos pradžia ir Jaunimo teatro pakilimas sutapo – didžiulės sėkmės sulaukė pagal jūsų pjeses pastatyti spektakliai. Kaip tuomet bendravo, mylėjo žmonės?

– Dešimt metų pragyvenau labai įdomų gyvenimą. Kai vėliau kurį laiką Muzikos akademijoje dėsčiau kino dramaturgiją, pastebėjau, kad dabartiniai jaunuoliai labiau nori būti kieti, todėl kažkokie vieniši jie man atrodo. Bijo pasirodyti silpni, atviri.

Reikia gyventi narsiai. Kiti bijo, kad nudegs, bus išjuokti. Na ir kas. Net jei tave apgavo, ne tau blogiau, o apgavikui. Nereikia bijoti būti mulkiu. Gyvenimas didžiausia rizika. Pažiūriu į narsuolius, kurie su parašiutais, guma prisirišę šokinėja – ir kas iš to? Tie vyrai gyventi bijo – mylėti, atsiskleisti. Savimi būti yra tikroji narsa, o ne į dantis užvažiuoti.

– Bet gal žmonės kaip tik narsesniais tampa – žiūrėkite, pripažįsta, kad, kaip tam romane – „Meilė trunka trejus metus“?

– Kažko nešvankaus yra tame – galvoti, kad po trejų metų, aprimus hormonams, testosteronams, viskas pasibaigs. Kodėl nerizikuoti? O gal įvyks stebuklas. Dievas atlygina tiems, kurie nebijo. Jei pradedi drungnai, tai, žinoma, nieko nebus. Čia kaip šuolyje. Pats buvau lengvaatletis, tai puikiai pamenu: kai pradedi bėgti ir žinai, kad neperšoksi kartelės, tai ir nepavyks. O jei bėgi ir susikaupi, tai net sparnai išauga.

Menininkui nieko nebijoti yra pagrindinė sąlyga nepasenti, atsinaujinti, kažką iš naujo pradėti.

- Bet visuomenė mėgsta įvertinti ir padaryti savas išvadas: kažkas atsinaujino, pavyzdžiui, pradėjo gyventi su kita moterimi ar vyru, tai kaipmat apšnekės. Nors tas atsinaujinimas gali būti labai švarus ir sąžiningas.

- Ai, tai reikia nutarti, kaip gyvensi. Negalima gyventi truputį visuomenei, truputį sau. Dėl ko žmonės yra nelaimingi ir kenčia, žudosi? Nes nežino, kas jie tokie yra. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas toks esi. O tam reikia nebijoti vienatvės, išjungti muziką -- kam tas fonas.

Kai praleidi laiką vienumoje kokiame užpustytame kaime, pajunti, kaip siela atsiskiria. Į save pažiūri iš šono. Tada bet ką darydamas jauti, kur gerai, kur blogai.

Kas ta visuomenė? Jei nieko jai blogo nedarai, kodėl ji turėtų tau trukdyti - uždrausti drugelius gaudyti ar mylėt tą, ką nori. Gyvenimas yra dovana. Jos laukdami eilėjo stovi milijonai negimusių. Todėl negaliu savižudžių pakęsti. Kažkokia nepagarba, - rėžė tiesiai S.Šaltenis.

– Teigiate, kad nereikia bijoti gyventi, mylėti. Argi niekada nebuvote įskaudintas, atstumtas tos, kurią mylėjote?

- O kodėl tave turi mylėti tas, kurį pats įsimyli? Iš kur tas visuotinis nuosavybės jausmas? Žmogus turėtų džiaugtis, kad sugeba mylėti. Gatvėse vaikšto milijonai žmonių, kurie to nesugeba. Juk visur reikia talento. Meilė - katastrofa. Bet ir dovana. Skaudi dažniausiai, aišku. Bet jei nejauti skausmo - gyvenimas tampa tik tarnyba.

- Jūs su šviesaus atminimo žmona Lola pragyvenote kartu daugiau nei tris dešimtmečius. Užauginote dvi dukras - Saulę ir Indrę. Menininkams sunku šeimoje gyventi – juk erzino buitis, biudžeto planavimas?

- Jokio biudžeto, jokio planavimo. Laisvė: kas ką nori, tas tą daro.

- Bet juk yra ribos, taisyklės?

- Taisyklė paprasta - gerbk kitą, nelįsk į jo gyvenimą. Padėti – reikia. Aš dukras mokau į smulkmenas nekreipti dėmesio. Dėl ko žmonės nesugyvena? Dėl to, kad namie daiktų į vietas nepadeda. Man tai nesvarbu. Štai, bute dešimtmečiais remontas nedarytas, man gali tinkas ir ant galvos byrėti. Kam varginti save smulkmenomis? Juk niekas nemiršta, nieko nešaudo. Juk galima kiekvieną dieną atsikelti ir pajusti džiaugsmą bei gyvenimo skonį.

- Nepaisant to, kad sukūrėte šeimą, buvo moterų, siekiančių jūsų dėmesio - juk esate garsus?

- Visada malonu, kai į tave kreipia dėmesį. Gyvenime turėjau daug moterų, su kuriomis draugavau. Pavyzdžiui, Ugnė Karvelis -  taigi fantastika. Nijolė Oželytė nepamainoma draugė. Aš ją vis per dantį patraukiu. Be abejo, visiems užkliūva -  kaip vyras gali draugauti su moterimi?! Gali. Na, jei vyras žiūri į moterį kaip medžiotojas, dažniausiai viskas pasibaigia.

- Lova?

- Na, pakyla jie abu iš tos lovos. O kas toliau? Žymiai gražiau susilaikymas, santykių išplėtojimas į erdvę aukščiau lovos. Ji skirta meilei, vaikams. Jei vyras ir medžiotojas, tai ką - pamatė moterį ir reikia ją „nušauti“? Iš tikrųjų geriausi, ištikimiausi draugai yra moterys. Man įdomu šnekėtis su kitokiu nei aš.

– Neteko žmonai bent paaiškinti, kaip kyla apkalbos jūsų adresu?

- Ne, pas mus niekada to nebuvo. Mes gi nebuvome pasileidę. Net ne dėl pasitikėjimo nereikia aiškintis, o iš pagarbos. Pagaliau - kaip negerbti, jei kitas žmogus ir įsimylėjo. Juk meilė aplanko tarsi katastrofa arba kaip baltas karvelis, kaip palaima, tai reikia tik džiaugtis.

– Kaip išsaugoti šeimą?

– Paprastai. Mylėti ir viskas. Atvirai, sąžiningai. Iš visos širdies. O ypač su vaikais bendraujant. Vyrams su jais nebūtina visą dieną būti. Kartais moterys skundžiasi - aš visą dieną skalbiu, o vyras ateina, šiek tiek pažaidžia, ir vaikai jį labiau myli. Nesvarbu, kad gali skirti tik dešimt minučių, bet atiduok viską, kad vaikai justų, jog plūsta šiluma.

Taip ir vyrui su žmona. Su metais jausmai atvėsta, bet jei yra tarpusavio pagarba, meilės gali nebūti. Kita vertus, jei pagarba išsaugoma – meilė gali atgimti iš naujo.

Dažnai žmonės įsimyli, bet nėra pagarbos, o be jos meilė greitai išgaruoja.

- Šiais laikais didžiulė problema - laikas, skaudžiausia, kad jo negalime skirti vaikams. Argi įmanoma per dešimt minučių jiems perduoti meilę, svarbiausias tiesas ir vertybes?

- Reikia visą laiką bendrauti atvirai. Bet vaikai nenori klausyti, patenka į kieno nors įtaką. Tada aš laiškus rašydavau. Juk laišką vis tiek esi priverstas perskaityti, net jei ir mėtysis nepraplėštas kurį laiką. Aš kantriai, neįkyriai dėstau: myliu, bet negaliu su tuo sutikti, noriu, vaikeli, tave apsaugoti. Rezultato iš karto nereikia tikėtis, gal vaiką susigrąžinsi po trejų, penkerių, gal - dvidešimties metų. Svarbu nors karts nuo karto išsivaduoti nuo pasaulio, buities, net šeimos triukšmo, pabūti dviese su vaiku - tuomet geriau vienas kitą girdi, - tokia S.Šaltenio auklėjimo filosofija.

– Ko linkėtumėte vyrams, moterims, vaikams?

- Džiaugtis, kad gimė, kad gyvena. Nesakau, kad reikia šypsotis lyg amerikonams, bet juk nieks netrukdo išsivalyti nuo kilusios blogos minties.

Taip, būnam įskaudinti, išduoti, apvogti visomis prasmėmis, bet tegul Dievas tuos reikalus narplioja. Nesikišimą į tuos reikalus aš vadinu pagarba sau, gyvenimui.

Palinkėčiau pagarbos, nėra taip viskas baisu ir blogai, kaip tą akimirką, kai tu bankrutuoji, žlungi, kenti. Juk esi tarp išrinktųjų, gavusių Dievo dovaną - gyvenimą, tad gėrėkis juo ir artimaisiais, – sakė S.Šaltenis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.