Žurnalistus į savo namus įsileidęs V.Garastas neslėpė: dažniau nei šeimos gerovę jis rinkdavosi darbą salėje ir liejo prakaitą dėl krepšininkų pergalių.
„Nemačiau, kaip užaugo mano vaikai. Visą laiką praleidau salėje, treniruotėse, kelionėse. Žmona vaikus augino, viską tvarkė. Kita moteris, žiūrėk, nebūtų išlaikiusi tokios naštos, o ji mane suprato.
Dėkoju žmonai, kad manęs nepaliko“, – pravėręs savo namų duris LRT televizijos laidos „Gyvenimas“ kūrybinei grupei prisipažino V.Garastas.
V.Garastas jau daugiau kaip 40 metų su žmona Irena gyvena trijų kambarių bute viename miegamųjų Kauno rajonų.
Vienas kambarys jame skirtas krepšinio trofėjams. Čia sienos nukabinėtos laimėjimus menančiomis fotografijomis, už stiklo puikuojasi medaliai ir ordinai, lentynose sunkiai telpa ryškiausi apdovanojimai.
Legendiniam treneriui dabar ir pačiam sunku patikėti, kad tik per plauką jo gyvenimas nepasisuko kitaip. Juk Linkuvoje gimęs vyras nuo mažens svajojo apie žurnalistiką. Kodėl netikėtai pakeitė sprendimą ir būdamas penkiolikos nutarė atsiduoti sportui, ir pats negali paaiškinti.
Tačiau jaučiasi likimui be galo dėkingas, nes viską, kas gyvenime geriausia, suteikė sportas. Net su žmona Irena suvedė taip pat sportas.
„Mano žmona – sportininkė, sprinterė, du kartus buvo 100 metrų bėgimo Lietuvos čempionė. Aš irgi buvau lengvaatletis nuo mokyklos laikų. Kartu dalyvaudavome spartakiadose, bėgiodavome.
Paskui ji mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, aš – Kaune. Visą laiką palaikėme ryšius, draugavome kokius 8 metus. Kai baigėme mokslus, susituokėme.
Dabar ne viena pora tuokiasi ir po trijų dienų išsiskiria. Mes gal seno kirpimo – aš manau, kad vesti gali tada, kai turi pagrindą po kojomis, turi kur gyventi, gauni atlyginimą. Negali būdamas studentas, gaudamas stipendiją vesti. Kur gyventi? Bendrabutyje? Turi būti tam tikros sąlygos“, – savo poziciją dėstė garsus treneris.
Išgirdusi, kad vyras kalba apie jųdviejų pažintį, ponia Irena nusijuokė. Moteris neslėpė, kad po tuoktuvių vyrą mažai matydavo, o jų vaikai, pamatę skrendantį lėktuvą, klausdavo: „Čia tėtis grįžta?“
Vis dėlto ji niekada neniurzgėjo, nekonkuravo su vyro aistra ir stengėsi palaikyti. Irenai širdį glosto Vlado žodžiai, kad laimingos šeimos garantas buvo jos kantrybė.
Kol ji ant savo pečių laikė visus keturis namų kampus, augino du vaikus – sūnų Virgilijų ir dukterį Jolantą, – sutuoktinis vis daugiau valandų skyrė krepšiniui. Užuot laiką leidęs su vaikais, dažnai pasirinkdavo sunkias treniruotes.
„Anksčiausiai miegoti nueidavau dvyliktą, o keltis vėliausiai reikia septintą. Stovyklose pusę devynių mankšta, paskui individualios treniruotės, o per pertraukas irgi nėra kada ilsėtis: turi galvoti, kokių reikės pratimų, kokie netinka, domėtis, skaityti. Po pietų būdavo poilsis, bet nėra kada atsipūsti – vėl sėdi, mąstai, kaip žaisi, kokia varžovų strategija ir taktika. Reikia labai daug ruoštis“, – pasakojo V.Garastas.
Treneriui, anot V.Garasto, reikia ne tik stiprių nervų ir geležinės kantrybės, bet ir išmanyti psichologiją, pažinoti kiekvieną komandos narį. Kitaip kibirkšties krepšininkų akyse įžiebti nepavyks.
„Vis kartodavau: „Jūs žaidžiate ne sau, jūs žaidžiate Lietuvos žmonėms. Jie dabar visi prie televizorių, visi žiūri, visi laukia jūsų laimėjimo. Tai svarbiausias dalykas: suteikti žmogui pasigėrėjimą, džiaugsmą, įžiebti pasididžiavimą savo tauta, savo vaikinais. Tai svarbiausia dovana, kurią gali padovanoti.“
Kai Kaune vykdavo krepšinio rungtynės, gatvės būdavo tuščios: nei autobusai važinėdavo, nei žmonės vaikščiodavo – visi būdavo prie ekranų. Ir įsivaizduojate – nuvilti juos? Tai baisus dalykas. Tas stimulas buvo vienas pagrindinių. Gerai žaisti, gražiai žaisti – tai savotiškas spektaklis“, – prisiminė treneris.
Pasakojant apie jau legendomis tapusias jo treniruojamų vyrų pergales, V.Garasto balse skambėjo pasididžiavimas. „Žymiausia šita komanda, – rodė nuotrauką. – Štai Algirdas Brazys, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Mindaugas Lekerauskas, Raimundas Čivilis, Arvydas Sabonis, Virginijus Jankauskas.“
Apie kiekvieną savo vyrų treneris gali ištisas valandas pasakoti istorijas. Štai V.Chomičius buvo pavyzdys visiems – niekada netausojo savęs nei per treniruotes, nei juo labiau per varžybas.
„Duomenys ne kažin kokie – 1,88 metro, bet daug dirbo individualiai. Tarkime, toks epizodas: kartą reikia pradėti treniruotę, o V.Chomičiaus nėra. Tik staiga durys atsidaro ir įlekia sušilęs.
„Ko vėluoji?“ – klausiu. Sako: „Bėgau tris kilometrus iš namų, bet matote, turiu du diržus užsijuosęs.“ Jis atėjo užsijuosęs švino plokštelėmis apkaišytus 20 kilogramų sveriančius diržus ir dar dalyvavo treniruotėje. Kai tokie žmonės susirenka, tada ir pergalės ateina“, – didžiuodamasis auklėtiniais pasakojo treneris.
Net ir pasibaigus treniruotei Valdemaras likdavo salėje ir iki sutemų mėtydavo į krepšį. Treneris įsitikinęs – tik darbu ir geležine valia ypatingu talentu neapdovanotas V.Chomičius pasiekė krepšinio aukštumas. Ne veltui daugelis sirgalių dažniau nei vardu ir pavarde šį žaidėją šaukdavo Geležinio Žmogaus pravarde.
Kitas pasididžiavimo vertas auklėtinis – A.Sabonis, nepaprastu talentu pavergęs visą pasaulį.
„Aš jį vadinu XX amžiaus krepšininku. Kol kas nematau, kas jį pakeis. Tokio kito nėra. Gal bus, bet istorija rodo, kad būna ir nepakeičiamų.
Juk Vytauto Didžiojo antro nebebuvo. Lygiai taip pat Lietuvoje iki šiol nėra kito krepšininko, kuris vos septyniolikos būtų tapęs pasaulio čempionu“, – pabrėžė V.Garastas.
A.Sabonį, V.Chomičių, S.Jovaišą, R.Kurtinaitį ir daug kitų garsių krepšininkų išugdęs V.Garastas atskleidė ir ne vieną krepšinio užkulisių paslaptį.
Kaip mokė aukštaūgius sportininkus nepasiduoti gerbėjų pagundoms ir gynė juos, kai kas nors baksnojo pirštu, esą lietuvių krepšininkai – tikrų tikriausi komersantai, perkantys užsienyje deficitinius daiktus ir juos perparduodantys.
„Taip, iš tolimų kelionių jie parsiveždavo džinsų, magnetofonų, kompiuterių, bet koks gi tai nusikaltimas? Visada sakiau: ko lyginat magnetofoną su skraidančia lėkšte? Jie buvo mūsų šalį garsinančios žvaigždės, todėl tokios smulkmenos jiems tikrai turėjo būti atleidžiamos“, – pasakojo V.Garastas.
Vis dėlto ne tik užsienyje įsigytų daiktų perpardavimas galėjo pakišti krepšininkams koją. Gerbėjų liaupsės ir moterų dėmesys – ne mažesnis masalas. O ir gerbėjų vaišingumas neturėjo ribų. Kiekvienas norėjo išgerti su tautos numylėtiniais, tačiau jiems tokia meilė nežadėjo nieko gera.
„Vienas krepšininkas buvo įklimpęs, bet mes viską spręsdavome uždarai, triukšmo nekeldavome. Svarbiausia, kad žaidėjai vienas kitą kontroliuodavo: juk jei kolega nepasirengė rungtynėms, gali visiems bėdos pridaryti. Todėl, kai artėdavo atsakingos rungtynės, patys pažiūrėdavo vienas kitą“, – sakė treneris.
Kiekvieną savo vyrą V.Garastas pažinojo tarsi sūnų: bendravo su jų žmonomis, džiaugėsi atžalų gimimu, stabdė praradus saiko jausmą ir visi tarsi viena šeima švęsdavo pergales.
Nors būta ne tik gerų akimirkų. Taip nutiko, kad vieną dieną tie kiti, skaudūs, išgyvenimai paėmė viršų.
Nuo 1989-ųjų V.Garastas buvo SSRS vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris.
„Jau 1991 metais parašiau pareiškimą, kad išeinu, nes mane pradėjo laikyti vos ne išdaviku. Išėjau ir išvažiavau į Čekoslovakiją“, – dar vieną karjeros etapą prisiminė V.Garastas.
Kadangi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų išsivadavusi Lietuva taip pat turėjo galimybę į olimpines žaidynes siųsti savo komandą, V.Garastas nutraukė sutartį su čekais ir grįžo į Lietuvą.
Subūręs geriausius savo vyrus treneris 1992-aisiais išvyko į Barseloną. Pirmąją atkurtos Lietuvos krepšinio rinktinę į olimpines žaidynes išlydėjo didžiulė delegacija, o linkėjimą rėžė Vytautas Landsbergis.
Pinigų nebuvo, sąlygos kur kas prastesnės nei kitų komandų, tačiau lietuvių akyse degė vienintelis tikslas – nugalėti.
„Kinija, Venesuela, Puerto Rikas, Australija, Brazilija – visas nugalėjome. Žaidžiant su Brazilija buvo likusios kelios minutės, o mes atsiliekame. Aš paėmiau minutės pertraukėlę, žinojau, ką reikia pakoreguoti, patvarkyti. Ir tada A.Sabonis tarė: „Vyrai, liko penkios minutės ir tų minučių mums niekas daugiau neduos.“
Ir mes laimėjome! A.Sabonis galėjo tylėti, bet jis tarė savo žodį ir jie davė papildomą impulsą komandai“, – prisiminimais dalijosi V.Garastas.
Lietuvos rinktinė buvo nesustabdoma, bet burtai lėmė, kad pusfinalyje teko susitikti su JAV svajonių komanda. Visa Lietuva sulaikiusi kvapą stebėjo šią kovą.
Nors mūsiškiai NBA žvaigždėmis spindinčiai JAV rinktinei nusileido itin solidžiu skirtumu, pelnė viso pasaulio ir net svajonių komandos krepšininkų pagarbą.
Šie, niekinamai žiūrėdami į visus kitus priešininkus, su lietuviais vieninteliais sutiko nusifotografuoti.
Tąkart mūsų rinktinės vyrų krūtines papuošė bronzos medaliai, bet jausmo, kurį patyrė matydamas, kaip kyla Lietuvos vėliava, V.Garastas sakė nepamiršiąs niekada.
Parengė Milda Augulytė
