Bet pasikalbėjome apie tai, kaip žmogui svarbu ankstų rytą pasėdėti tyloje prie lango ir stebėti, kaip šviesa atsikariauja iš nakties dar tebemiegantį miestą.
Nes tyliai stebint viduje atsiranda tvarka ir dermė, kurią ne taip greitai išderina nesibaigiantys darbo dienos reikalai.
Tai buvo pats geriausias epizodas, patirtas dirbant žurnaliste.
Po dešimties metų vėl atsirado proga paklausti, kas J.Budraičiui yra labiausiai tonizuojantis dalykas. Menininkas šyptelėjo: „Įlipti į aukštą medį ir ankstų rytą žiūrėti į saulę.“
Kas žmoniška, o kas – visai ne
Šią savaitę privalėjau išklausinėti, ar Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, 2013 metais įvertintas už intelektualią kūrybą kine, teatre, fotografijoje, turi daugiau laiko fotografuoti, kai jo nebevaržo tarnyba, pareigos ir griežti grafikai.
Bet iš to visai nieko neišėjo, nes J.Budraitis pasakė: „Man neįdomu dalinti pasaulį į pagyvenusius žmones ir jaunus. Žmogus arba gyvena, arba ne.“
Ir tada pasikalbėjome apie dalykus, kurie spėjo pakisti per dešimtmetį. Išgirdau, kad santykis su žmogumi palengva tapo paviršutiniškesnis ir negailestingesnis, nes visuomenei primetama nuostata, jog dėmesio verti tik žmonės, kurie reklamuojasi, rodomi per televiziją arba chroniškai stovi prie vakarėlių reklaminių stendų.
“Visa pajungta šūksniui, garsui ir pliūpsniui, kuriame nebūtinai esama turinio. Diskusijų apie santūrumą, dvasingumą, kuklesnę laikyseną arba sąžiningą darbą valstybei nebeliko. Tai mažai rūpi politikams, o piliečiai nelabai tiki galintys juos paveikti. Dalis žmonių net ėmė vengti viešai dėstyti pažiūras baimindamiesi išsišokti, nes radikalėjančioje visuomenėje žmonėms sudėtinga jaustis laimingiems“, – kalbėjo J.Budraitis.
Dar aptarėme vaikų darželių auklėtojas, pavargusias, nebūtinai geriausio išsilavinimo, ganančias po 30 vaikų ir neturinčias laiko mokyti juos net pasisveikinti – ką jau kalbėti apie subtilesnius niuansus: pagarbą kitiems žmonėms, patirčiai, taisyklingai kalbai.
Ir tada ėmėme juoktis, nes pokalbis tobulai atitiko solidaus amžiaus žmonių bambėjimą.
Bet prie gretimo staliuko sėdinti jauna mergina vis suko ausį J.Budraičio pusėn, kad išgirstų, ką aktorius sako.
Apie vandens raibuliavimo testą
Netrukus jaunoji kaimynė studentė visai užmiršo baksnoti savo kompiuterį, kai J.Budraitis ėmė pasakoti, kad koks didelis džiaugsmas žiūrėti į vandens raibuliavimą ir jį fotografuoti.
Arba vėjo šuorą. Arba seno namo sieną, kurios apšepęs grožis netrukus sunyks. Arba šviesą, krintančią per tarpdurį, keliaujančią grindimis, sugriebiančią vazą, pastatytą ant grindų. Ištraukti iš tamsos detalę, tirštą spalvą.
„Tokią nuotrauką esu padaręs Taujėnų dvare, kai buvo filmuojamas Algimanto Puipos filmas „Edeno sodas“ . Per pravertas duris spindulys keliavo savo keliu, o gera fotoaparato optika net prieblandoje užfiksavo sodrias, „riebias“ detales“, – aiškino fotografas.
J.Budraitis pasijunta laimingas, kai pavyksta įamžinti trapią ir daugeliui žmonių nebūtinai svarbią akimirką.
„Fotografuoti mėgau it išprotėjęs ir mėgsiu iki karsto lentos. Pamatau žolę – fotografuoju. Randu šaligatvio duobę – matau ją kadre, estetiškai apdorotą. Žmogaus veido arba akmens faktūra man yra didesnė vertybė už daugelį pasaulio lobių. Kitas juoktųsi. O aš esu laimingas“, – ramiai kalbėjo J.Budraitis.
Apie valtį ir nuskandintą svarbą
Tada papasakojo epizodą iš ką tik matyto filmo, kuriame tolimo pasaulio čiabuvis iš senos išnaikintos genties, plaukdamas sraunia upe, jaunam bendrakeleiviui vakariečiui siūlo iš valties sviesti lauk visus savo daiktus.
„Negaliu – tie daiktai labai man svarbūs!“ – baisisi šis pasiūlymo absurdiškumu.
Bet senukas, ramiai išvertęs dėžes į upės vandenis ir šypsodamasis saulei, taria vaikinui: „Žiūrėk, dabar esi laisvas – turi visą pasaulį!“
Žmonės paprastai įsimena kitų pasakytus sakinius, kurie tinka jų pačių gyvenimo būdui ir požiūriui į pasaulį.
Kas pastebi medyje išraižytą skaičių
„Man patinka fotografuoti detales ir smulkmenas. Jos taikliausiai išduoda esmę“, – sako J.Budraitis.
Tuo metu šnekamės apie suskilusius miesto šaligatvius. Dar – apie originalius kanalizacijos vamzdžių dangčius, kuriuos vieni žmonės vagia, o kiti – fotografuoja.
Pašnekovas pasilenkia ir per langą rodo medį, kurio neįžiūrimiausioje vietoje kažkas peiliuku išpjaustė skaičių 130. Jeigu manęs čia nebūtų ir netrukdyčiau laiko, veikiausiai J.Budraitis jau turėtų naują nuotrauką.
Jo paroda „Sienos ir žmonės“ keliauja po Lietuvą. Kritikai vadina šį nuotraukų ciklą Vilniaus mitu. Žmonių ateina daug. Vieni ieško nuotraukose sienų, kiti – veidų išraiškų. Pastabieji supranta, kad visa susiję.
Pamirštu paklausti, ką apie jo fotografijas po parodos Haminos mieste Suomijoje kalbėjo suomiai.
Menininkas tvirtina nelaikąs savęs profesionaliu fotografu, todėl gali sau leisti nesirinkti svarbiausios temos. Nesivarginti klasifikuoti savo nuotraukų. Nesukti galvos, kurią iš savo nuotraukų laiko pačia geriausia.
Apie tabu ir plevėsuojančią suknelę
“Ar yra dalykų, kurių fotografuoti negalima? Pavyzdžiui, amoralu ar neleistina dėl kokių nors kitų priežasčių?“ – pasiteiravau J.Budraičio.
“Fotografuoti galima viską, kas egzistuoja pasaulyje: jaunus žmones, senus žmones, vaikus, namus, dangų. Fotografas Helmutas Newtonas meniškai fotografuoja aktus. O kodėl reikėtų vengti, jeigu nuotraukos subtilios? Tačiau žmonės nesijaučia pakankamai saugūs, todėl ne visi nori, kad jų atvaizdas patektų į nuotraukas“, – sakė J.Budraitis.
Jis atsiminė jauną porą, ankstų rytą sutiktą pajūryje. „Tai buvo nuotaka balta suknele,ką tik ištekėjusi, su savo vyru antros vestuvių dienos rytą tuščiame pajūryje. Vėjas it burę blaškė jos suknelę. Spustelėjau mygtuką, nes man buvo labai gražu. Bet vaikinas paprašė jų nefotografuoti. Kad ir kaip buvo gaila, nuotrauką ištryniau. Prieš skelbdamas fotografijas, klausiu žmonių, ar jie sutinka“, – sakė menininkas.
Apie veidų raukšles ir sulaužytą nosį
J.Budraitis yra fotografavęs beveik visus kolegas aktorius, filmų operatorius, režisierius, su kuriais yra dirbęs.
„Pamatau fotogenišką veidą – iš proto kraustausi. Fotogeniškumas yra dirgiklis, kuriam negaliu atsispirti. Fotografavimas mane glemžte pasiglemžia“, – aiškino menininkas.
Jis atsiminė visus, kurių veidai išraiškingi, raukšlės – iškalbingos.
„Ar žmonės į savo raukšles bei veidų išraiškas reaguoja taip pat džiugiai, kaip ir Jūs, autorius?“ – paklausiau.
“Sykį yra buvę, kad vienas draugas, mokslininkas, kurio įlaužta nosis atrodo it boksininko, atsargiai paklausė, kodėl parodoje eksponavau jo nuotrauką. Bet paroda yra meno sferos aktas – tai nėra tas pats, kaip be leidimo paskelbt žmogaus nuotrauką internete“, – sakė J.Budraitis.
Konflikto dėl šios nuotraukos tarp draugų nekilo.
Paklaustas, kurį veidą labiausiai įsiminė, fotografas sakė, kad įspūdį jam darė tapytojo Augustino Savicko veidas – išraiškingas it Biblijos personažo Mozės.
Budraitis ir veidaknygė
Šitas skyrelis iš tiesų turėtų būti apie J.Budraičio anūką Mykolą. Dabar jam 24-eri metai ir jo darbas susijęs su vizualiąja raiška.
Kai Mykolas buvo paauglys, rytą jis pliaukštelėjo susišiaušusio ir ką tik iš lovos išlipusio senelio atvaizdą fotoaparatu. Gal fotografavo mobiliuoju – kas dabar beatsimins?
Toji nuotrauka buvo juokinga, linksma ir autentiška – tokia išdavikė, kuri per mirksnį atskleidžia fotografo ir fotografuojamojo draugišką santykį.
Bet nuotrauką į veidaknygę (facebook’ą) įkėlė vyresnysis Budraitis – Juozas. Kad tai padarytum, reikia nebijoti žmonių, turėti humoro jausmą ir tiesiog gerai jaustis pasaulyje.
Nuo to laiko facebook'e atidžiai peržiūriu visas aktoriaus darytas nuotraukas. Ir jums rekomenduoju – tas pasaulis iš detalių yra išsamus mąstymo veidrodis.
Dar pridėsiu, kad J.Budraitis skaito poeziją italų kalba, kurią šiek tiek moka, ir dar serbiškai – šitos nemoka.
„Iš pradžių atrodo, kad nesupranti, bet atkakliai skaitydamas lyg ir imi nujausti prasmę. Apima tarpinė būsena – tarp aiškumo ir įsivaizdavimo. Primena fotografavimo procesą – tarp pirmo ir antro kadro nejučia įsiterpia trečias, esmingasis“, – sakė fotografas.
