Argumentai tokie: grakšti, santūri, neapsikarsto nesąmonėmis, nenusišneka, drabužiai skoningi, skaito, puikiai derina spalvas, atrodo jaunatviškai ir ką tik parašė knygą „Gyvenimas kaip teatras“. Labiausiai patiko, kad žmonės, paklausti apie stilių ir eleganciją, suvokia jį daug plačiau, nei vien aprangą.
Garsios aktorės knyga gegužės 19 dieną bus pristatyta sostinės Mažajame teatre, bet autorė mažiausiai suka galvą, kuo apsirengs. Jai svarbu, kad į knygos pristatymą ateitų kolegos Gražina Balandytė, Vaiva Mainelytė, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Vytautas Tomkus, Vytautas Anužis. Pradėjusi vardyti ėmė juoktis: brangių žmonių labai daug – kviečiamųjų sąrašas bus ilgas.
– Kas Jums atrodė stilinga ankstyvoje jaunystėje ir kas dabar?
– Kai buvau mokinė, nebuvo lengvo priėjimo prie gražių daiktų – reikėjo įjungt fantaziją, kad atrodytum gražiai. Mūsų giminėje iš mamos pusės visi siuvo – ir man persidavė su krauju. Tąsyk gyvenau Kaune ir nemažai siuvinių sugadindavau, bet susipažinau su kaimyne, profesionalia siuvėja, ir ši išmokė visokių dalykų. O teta, gyvenanti Vokietijoje, ėmė siųsti „Burda“ žurnalus. Kai pradėjau siūti pagal žurnale įsegtas drabužių iškarpas, gadinti nustojau.
1973 -1977 metais, jau studijuodama Valstybiniame sąjunginiame kinematografijos institute Maskvoje, originalia apranga tikrai išsiskyriau iš kitų studenčių. Kino festivaliuose atkreipdavau dėmesį, kad rusų aktorės taip išsipusto ir susišukuoja, jog kartais atrodo it su tortu ant galvos. Neveltui pabaltijiečiai rusų filmuose vaidindavo užsieniečius.
– Kokia buvote mokykliniais metais?
Grakšti. Mokykloje lankiau liaudies šokių ansamblį ir mokiausi pantomimos. Kaune veikė eksperimentinių drabužių cechas. Pakvietė demonstruoti drabužių – net neatsimenu, ar kiek nors už tai mokėjo. Mes gyvenome skurdžiai. Bet tada man buvo įdomu demonstruoti tuos rūbus. Pastebėjo garsus fotografas Liudas Ruikas, nufotografavo ir jo nuotrauka „Gražina“, daryta 1969 metais, buvo apdovanota keliose tarptautinėse parodose.
– Ar žinojote, kad tapsite aktore?
Ne, tikrai nežinojau. Nuo mažens buvau linkusi į rašymus ir ketinau studijuoti lietuvių arba anglų kalbą. Sugrįžau į Vilnių, kuriame gyvenau iki tėvų skyrybų, ir stojau į anglų, bet surinkau per mažai balų. Tada nuėjau dirbti manekene į Vilniaus modelių namus ir dariau tai net trejus metus paraleliai filmuodamasi. Kviesdavo į kitas respublikas. Pirmas filmas, kuriame vaidinau, – moldavų „Paskutinis fortas“. Antrasis – estų „Mažasis rekviem lūpinei armonikėlei“. Modelių namuose buvau jauniausia manekenė: man buvo 19, kai atėjau, o kitoms – nuo 25-erių iki 29-erių. Jos man atrodė senos tetos. Baisiai stebėdavausi, kad tokio amžiaus moterys gali dirbti manekenėmis. Dabar juokas ima iš tokio požiūrio. Tada net nesupratau, kad jos laiko mane konkurente. Madų demonstravimas tikrai nebuvo svarbi veikla, – tik laikinas užsiėmimas užsidirbti pragyvenimui.
- Kokia apranga Jus juokina?
Kai rengiamasi ne pagal amžių. Būna, kad vyresnės bando pernelyg jaunintis ir tampa juokingos. Visų giminaičių ir ypač dukterų 37 metų Marijos ir 31-erių Viktorijos prašau, kad įspėtų, jeigu apsirengsiu ne pagal amžių. Abi turi stiliaus pojūtį ir jų nuomonė man svarbi. Jei kas negerai, iškart pasako.
Dar mane juokina, kai visko per daug. Pati kartais bandau pasipuošti ir karoliais, ir auskarus įsisegu, bet dažniausiai padedu atgal į stalčių. Kiekvienąkart pagalvoju, kad užtenka vienos detalės arba net ir tos nereikia. Visada paisau taisyklės: geriau mažiau negu per daug. Tiesa, mėgstu ryškias spalvas.
- Ar pinigai ir stilius susiję?
Už pinigus stiliaus pojūčio nenusipirksi. Tikrai ne visada stilingai rengiasi tos, kurios turi pinigų. Išimtis – Daina Bosas. Jei moterys turtingos, jų aprangoje dažniau pasitaiko per daug negu per mažai.
- Ką manote apie nepatogius drabužius moterims?
Stebina kai kurių lietuvių dizainerių vyrų principas: kad ir nepatogu, bet pakentėk dėl grožio ir prašmatnumo. Dėl mados savo patogumo neaukoju. Jeigu žiemą esu kviečiama į privalomą renginį, kuriame dalyvauti būtina, tikrai per sniegą neinu avėdama aukštakulniais. Esu šalčmirė ir stengiuosi apsirengti taip, kad tiktų ilgaauliai batai. Jeigu jau tų puošnių batelių mirtinai reikia, važiuoju iki durų taksi.
Reklamos stendai, prie kurių kiekviename renginyje būtinai stato žmones fotografuotis, varo mane į neviltį. Vadinu juos sušaudymo sienelėmis. Fotografai žino mano požiūrį ir įkalbinėja pakentėti porą minučių. Pasiduodu tik tada, jeigu būtinai reikia. Tokios nuotraukos visada išeina nenatūralios. Labiausiai mane juokina, kai nuolatinės šou damos pozuoja nugludinusios pozą „aš noriu sisiuko“ – kokia bebūtų proga, suspaustos ir į šoną pasuktos kojytės, nenatūrali veido išraiška ir manieringai papūstos lūpos.
Jeigu mane irgi pastato fotografuotis, dukterys ima juoktis ir traukiasi į šoną. Tokių dirbtinių fotografavimo akcijų jos nevertina. Tačiau pačios tikrai rengiasi stilingai, nors ir skirtingai.
Taip pat neištveriu tiek fantazijos, kiek jos demonstruojama per „Mados infekcijos“ pristatymus. Ten pasitaiko nemažai žmonių-karikatūrų. Labiau linkstu į klasiką gyvenime ir vakarėliuose.
- Ar stilingumas padeda gyventi ar labiau trukdo?
Nesu jau tokia agnė jagelavičiūtė, kad gebėčiau paaiškinti. Niekada gyvenime nesekiau, kas madinga ir kas ne. Vadovaujuosi trimis kriterijais: kad tiktų, kad patiktų man pačiai ir būtų patogu. Jaunystės laikais galiojo labai griežtos stilingumo ribos: jeigu jau mini, – tai centimetrais nurodyta, kiek turi būti aukščiau kelių. Jeigu midi arba maksi – irgi pagal griežtą reglamentą. Dabartinis mados supratimas yra gerokai laisvesnis ir man tai patinka.
Visais laikais esama moterų, kurios 30-ies rengiasi it bobos, o ne moterys. Ir visada yra jaučiančių, kas netinka.
Mano pačios mėgstamas stilius – sportinis. Patinka dėvėti kelnes. Prašmatnių rūbų tiesiog nekenčiu. Anksčiau, kai reikėdavo važinėti į kino festivalius, tikra kankynė man atrodė atidarymo ir uždarymo dienos, nes būdavo privaloma apsirengti puošniai. Kai tik nulipdavau nuo scenos, nusiplėšdavau tas „puošnybes“ ir persirengdavau patogiu paprastu drabužiu bei bateliais, kad galėčiau laisvai judėti ir šokti.
Iki šiol rūpestingai atsirenku renginius ir ilgai galvoju, ar tikrai privalau ten eiti. Einu tik į tuos, kurių turinys mane domina, o ne fotografavimasis prie stendų.
