Labai paprastai – tai padaryti jam padėjo žmona fotografė, dailininkė ir bibliotekininkė Valerija Dichavičienė.
„Buvau vienintelė, niekada nepozavusi savo vyrui nuoga. Gal neatrodžiau gražuolė, nes mudu susituokėme ne ankstyvoje jaunystėje“, – prisipažino 48 metus kartu su fotografu gyvenanti sutuoktinė.
Fotografuoti nuogas merginas R. Dichavičius pradėjo 1967 metais. Tokia veikla buvo pavojinga: ir modeliai, ir autorius galėjo būti apkaltinti pornografijos platinimu bei „Moralinio komunizmo statytojo kodekso“ (toks egzistavo iš tikrųjų) pažeidimu.
V.Dichavičienė vyrui fotografui padėdavo tvarkyti nuotraukų kadrus, sudarinėti archyvą, džiaugdavosi, kai pasitaikydavo itin subtilus modelis, asistuodavo fotografuojant ir netgi įkalbėdavo jaunas merginas dalyvauti fotosesijoje, jei matydavo, kad jaunuolė nerimauja.
Kaip prie nuogybės prisidėjo R.Ozolas
Archyvas buvo kaupiamas pamažu, o rezultatas pranoko lūkesčius. 1987 metais pasirodė pirmasis albumo „Žiedai tarp žiedų“ leidimas, o netrukus – dar du. Albumo atsiradimą gerokai palengvino Maskvoje eksperimentinėje spaustuvėje dirbančio lietuvio Henriko Visocko atvažiavimas į „Minties“ spaustuvę Vilniuje, kur tuo metu R.Dichavičius dirbo meniniu redaktoriumi.
„Turiu naują japonišką dvispalvę ofsetinę spausdinimo mašiną, kurios visi norėjo, o gavome mes. Dabar žūtbūt reikia surasti ką nors ypatinga, ką būtų galima išleisti. Gal kokį saldainiuką turite?“, – užklausė Maskvos lietuvis.
„Minties“ leidykloje ką tik pradėjęs dirbti Romualdas Ozolas jam pasiūlė leisti R. Dichavičiaus nuogalių nuotraukas, nes buvo ką tik matęs pirminį maketą. Be H.Visocko patirties tvarkyti reikalus Maskvoje toks albumas Lietuvoje niekada nebūtų gavęs palaiminimo leidybai.
Bandė užsisakyti milijoną egzempliorių
Subtilios ir nieko bendra su erotika neturinčios nuotraukos darė įspūdį visam pasauliui, nes buvo sukurtos už geležinės sienos. Jas 1987 metais Maskvoje tarptautinėje knygų mugėje pamačiusi Raudonosios Kinijos delegacija bandė užsisakyti „tik“ vieną milijoną albumo egzempliorių „siauram specialistų ratui“.
„Maskvoje prie Lietuvos stendo lūžo stalas nuo apgulties. Vėliau buvo leista surengti nuotraukų parodą, o per dieną į ją ateidavo po 20 tūkstančių žiūrovų“, – pasakojo albumo autorius.
Vyru idealistu pasitikėjo
„Dirbome kartu – mielai tapau asistente, kartais bendraautore, nes man buvo įdomios fotografavimo subtilybės. Mūsų santuoka buvo labai tikra ir netgi ištikima.
Niekada nekildavo minčių, kad tada, kai manęs nėra, galėtų įvykti kas nors neleistina. Su Rimantu susipažinome bibliotekininkų suvažiavime Juodkrantėje. Pažįstamas, per pertrauką įsitaisęs ant suolelio, pakvietė mane prisėsti. Aš atsisėdau, o tada jis pakvietė Rimantą: prisėdimas buvo lemtingas“, – pasakojo V.Dichavičienė.
Valerija ištekėjo už R.Dichavičiaus 1968 metais. Jis turėjo sūnų iš pirmos santuokos.
Pastebėjęs žmonos polinkį į menus, vyras nupirko fotoaparatą „Leica“ ir pasakė: fotografuok ką matai. Nepatarinėjo, nenurodinėjo, bet ši bendra veikla juos labai suartino.
„Pasakė man paprastai: tavo rankos nedreba – imk ir fotografuok. O kai pradėjau, niekada nekritikuodavo. Sakydavo: „Matai, kaip gražiai tau pavyko“. Tas pasitikėjimas man, nebaigusiai fotografijos mokslų, labai padėjo, – prisiminė V.Dichavičienė. Moteris studijavo bibliotekininkystę, net buvo pasiųsta į aspirantūrą į Maskvą rašyti disertacijos, bet tema buvo apie bibliotekų knygų komplektavimo principus. Kadangi disertacijoje būtų tekę įrodinėti, kaip „prasminga“ bibliotekoms užsisakinėti 30 procentų politinių raštų, V.Dichavičienė tą užsiėmimą metė.
Įsiminė ilgaplaukė vilnietė
Viena iš albumo „Žiedai tarp žiedų“ herojų – vilnietė mergina ilgais iki žemės plaukais. Ją iki šiol prisimena Valerija.
„Su Rimantu ėjome pro Onos bažnyčią Vilniuje ir išvydome mergaitę, kurios kasa, storumo kaip ranka, siekė žemę. Jis paprašė, kad ją užkalbinčiau: pamėgink – gal sutiks fotografuotis. Ir ji iškart sutiko. Mergina pasisakė, kad jos kasa sveria 3,5 kilogramo ir kad miegoti ji gali tik plaukus du kartus apsisukusi apie kaklą, o likusią dalį nusvarinusi už lovos, nes kitaip nepasiverstų miegodama. Pasikalbėję net buvome visi kartu užėję į bažnyčią“, – prisiminė Valerija.
Ji pasakojo, kaip vėliau toji mergina, jau ištekėjusi, atėjo pas juos į svečius į namus, nes norėjo atsisveikinti išsikeldama gyventi kitur.
„Žiūriu, stovi kažkoks nepažįstamas žmogus ir skambina į duris. Pasirodo, jos vyras, karininkas, atėjo Rimantui padėkoti, kad taip nuostabiai įamžino žmonos jaunystę. Fotografuotos merginos, kurias jis nusižiūrėdavo, buvo išsilavinusios, protingos ir normalios. Jų veiduose nebuvo nė ženklo vulgarumo ar polinkio koketuoti“, – pasakojo V.Dichavičienė.
Vienai merginai – visa juosta
R.Dichavičiaus žmonai labiau rūpėjo ne fotografuojamų merginų biografijos, bet milžiniškas archyvas su tūkstančiais negatyvų, kuriuos reikėjo atrinkti, sutvarkyti ir sudėlioti.
„Vienoje juostoje – 36 kadrai. Bet Rimantas išpleškindavo ir po kelias juostas vienam modeliui, nes vis atrodydavo, kad kitas kadras bus dar geresnis. Tada nebuvo galimybės nereikalingas detales pašalinti kompiuteriu, todėl darbo man būdavo tikrai labai daug“, – pasakojo Valerija.
R.Dichavičius sakė, kad iš šimto merginų, paprašytų pozuoti, atsisakė tik trys.
Nudaužytos alkūnės šaltoje jūroje
Studijų metais, baigusi antrą lituanistikos kursą ir anksčiau išsilaikiusi pavasario sesiją, 1974 metais dirbau Karklės pionierių stovykloje. Tais laikais į Palangą skraidė lėktuvai ir birželį bilietai buvo pigūs. Lėktuve priėjo R.Dichavičius ir paklausė, ar negalėčiau keliems kadrams papozuoti pajūryje. Kartu su manimi birželį stovykloje dirbo vokiečių kalbą universitete studijuojanti Rasa. Kai Dichavičiai su krūva fotoaparatų atvyko, buvo šaltas vėjuotas birželis, o jūra – ledinė. Rasa fotografuotis atsisakė – jai buvo šalta. Gali būti, kad ji nerimavo, kas nutiks, kai nuotraukos bus parodytos kokioje nors parodoje.
Vaikai į stovyklą dar nebuvo suvažiavę, pajūris visai tuščias, o vėjas verste vertė bangas per galvą. Reikėjo bristi per bangas, gultis ant slidaus žolėmis apaugusio milžiniško akmens, kyšančio iš jūros, ir išsilaikyti, kad banga nenuplautų. Kai nunešdavo ir skaudžiai trenkdavo į mažesnius akmenis, išropodavau pilnomis ausimis vandens ir smulkaus žvyro. Man iš visų jėgų trynė šiurkščiu rankšluosčiu nugarą, kad nuo šalto vandens negaučiau plaučių uždegimo.
Gurkšnis karštos arbatos – ir atgal į ledinę jūrą. Po kelių valandų darbo lediniame vandenyje ir kadrų „gaudymo“, – vos keturios tinkamos nuotraukos, kurios pateko į albumą.
Daug vėliau, kai jau dirbau „Atgimimo“ redakcijoje, fotografas R.Dichavičius atnešė voką su 500 rublių į redakciją, kur mes dirbome per naktis, įdavė man į rankas pinigus ir paprastai pasakė: „Negalėjau tada sumokėti honoraro, bet su kokiu džiaugsmu dabar grąžinu tą skolą“. Pinigai pateko į redakcijos kasą, nes tada dar galiojo idealistų taisyklės. Ši nuostabių žmonių pora mano šeimai yra padėjusi ir vėliau, kai buvome atsidūrę labai prastoje finansinėje situacijoje.
Tapo teisininkėmis, profesorėmis, rašytojomis
Pasirodžius albumui, R.Dichavičius surengė Vilniuje parodą, apie kurią nieko nežinojau, o iš Radijo ir televizijos komiteto, kuriame tada dirbau, visi lėkė tos parodos žiūrėti. Kai atpažino, buvo nutarta mano elgesį svarstyti partinėje kuopelėje, kuriai niekada nepriklausiau. Bet ir to nesužinojau, nes tuo metu jau visa Lietuva sąjūdžiavo ir niekam nerūpėjo partinių kuopelės marazmai. Kažkas iš televizijos apie tą svarstymą papasakojo tik po kelerių metų.
Po 42-ejų metų atsirado gera proga paklausti fotografo, kodėl pozavo dar 47 merginos, kurių nuotraukos pateko į albumą.
„Kaip jūs atsirinkdavote merginas ?“ – pasiteiravau V.Dichavičiaus.
„Buvau idealistas. Niekada neprašiau fotografuotis dažytų merginų, nes dažas panaikina pirmapradį spindėjimą, kurį suteikia gamta. Labai nemėgau vulgarumo žmonėse ir nekviesdavau kokečių, „fifų“ ir pamaivų. Albumą „Žiedai tarp žiedų“ atvertę žmonės iškart pamatydavo, kad herojės – natūralios, nesipuikuojančios savo grožiu ir kartais net nesuvokiančios, kad yra gražios“, – kalbėjo fotografas.
Dėlės ant nugaros ir menas
R.Dichavičius sakė, kad yra buvę atvejų, kai jaunas merginas pozuotojas atvesdavo jų mamos.
Jis paaiškino, kad fotografuoti nuogą kūną anais laikais buvo itin keblu. Blogiausia , kai saulėje įdegęs kūnas pasirodydavo esąs į ruožus suskaidytas maudymosi kostiumėlio, o baltų dėmių neišeidavo paslėpti, nes nebuvo technologijų.
Netaisyklingai sudėtų, bet jam įdomių merginų kūnus R.Dichavičius maskuodavo jų pačių plaukais, vandeniu, augalais.
„Sykį viena mergina, kurios paprašiau paplaukioti upės pakraštyje tarp žolių, atsikėlė iš vandens dėlėmis apkibusia nugara. Pasakiau, kad turiu nubraukti nuo jos nugaros žoles, bet iš tiesų nužėriau krūvą dėlių. Jei būčiau pasakęs tiesą, ji būtų išsigandusi ir tikriausiai nedrįsusi fotografuotis toliau“, – atsiminė fotografas.
R.Dichavičius pasakojo, kad daugelis pirmą kartą pozuojančių merginų pusvalandį būdavo labai nedrąsios ir jausdavosi it sugauti žvirbliukai. Vėliau apsiramindavo ir imdavo girdėti, ko iš jų pageidauja fotografas.
„Aš pats prie nuogo kūno buvau pratęs kaip prie beaistrio objekto, nes esu baigęs tuometį Dailės institutą ir nuogus vyrų, moterų, vaikų, senų žmonių kūnus piešdavome nuolat“, – pasakojo R.Dichavičius.
Bareljefą rado kapinių šiukšlyne
Albumo sumanymas R.Dichavičiui kilo, kai Kretingoje užėjo į vietines kapines ir pamatė apdaužytą antkapio nuolaužą.
„Pamačiau du profilius. Vienas buvo ant bareljefo skeveldros, o kitas gyvos jaunos merginos, dar moksleivės. Iškart kilo mintis apie kontrastą: akmuo ir gyvybė“, – sakė R.Dichavičius.
Mergina buvo labai jauna, beveik vaikas. Leidimo ją fotografuoti buvo prašoma jos mokytojų. Gyvybę įkūnijo labai graži lietuvaitė, kurios gyvenimas vėliau susiklostė tragiškai – ji tapo vieno prieš Lietuvos valstybingumą aršiai nusiteikusio veikėjo žmona. Šis keistas likimo vingis įstrigo į atmintį fotografui.
Atsisakiusioji gailėjosi ir parašė poemą
„Tarp mano fotografuotų moterų yra mokslininkių profesorių, teisininkių, gydytojų, rašytojų“, – šyptelėjo R.Dichavičius.
Tačiau labiausiai jį nustebino prieš trejus metus aplankiusi moteris. Ji atsinešė albumą „Žiedai tarp žiedų“, labai nutrintą ir apčiupinėtą nuo vartymo, ir pasakė: „Rimantai, seku jus visą gyvenimą ir prašau autografo. Esu ta, kuri kadaise fotografuotis nesutiko. Visą gyvenimą gailiuosi, kad nesutikau įamžinti savo jaunystės. Parašiau jums poemą „Žiedai tarp žiedų“, – pasakojo albumo autorius.
R.Dichavičius pasakojo, kad yra padaręs ir nuogo seno vyro portretą – nufotografavęs savo žmonos Valerijos tėvą, kai jam buvo 95-eri.
„Fantastiškas kadras: tvirto, galingo, seno žmogaus portretas. Jaunystė nuotraukose kalba vienaip, o senatvės stiprybė kitokia“, – sakė R.Dichavičius.
107 Valerijos moterys
Menininkų poros gyvenimas buvo ypatingas – absoliuti bekompromisinė ištikimybė, pagarba idealams, Lietuvos istorijai.
2015 metais V.Dichavičienė yra išleidusi savo fotografijų albumą „Jie ėjo su mumis į laisvę. Lietuvos asmenybių portretai“. Jame – daug talentingų moterų portretų. Menininkė visą gyvenimą darė pažįstamų moterų, su kuriomis bendravo, nuotraukas – yra fotografavusi aktorę Rūtą Staliliūnaitę, dailininkę Domicelę Tarabildienę, pianistę Aldoną Dvarionaitę, grafikę Gražiną Didelytę, tapytoją Teresę Rožanskaitę.
Turi Česlovą Kudabą, stovintį su Raisa Gorbačiova, kuri likus vieneriems metams iki Sausio 13-osios įvykių aplankė Dichavičių šeimą (gaila, kad šios nuotraukos nepamačiau iškart ir nepaklausiau, kaip Rusijos lyderio žmona buvo pas juos patekusi – greičiausiai pagal kokią nors antrosioms pusėms sudarytą programą, kai valstybės vadovas atvyksta į kitą valstybę).
Įspūdingi režisierės Irenos Bučienės , aktorės Elenos Žalinkevičaitės, operos dainininko Kipro Petrausko žmonos, portretai.
„Fotografuodama joms sakydavau: nematykite manęs. Būkite tokios, kokios iš tikrųjų esate“, – prasitarė V. Dichavičienė.
Tie portretai – labai stiprių moterų ir vyrų. Neretai – jau išėjusių.
„Esu nufotografavusi 107 Lietuvos moteris“, – sakė Valerija.
Išėję Anapilin Lietuvos šviesuoliai fotografei labai svarbūs. Šios fotografijos buvo eksponuojamos parodose daugybėje miestų – Verslo rūmuose prie Gariūnų, vėliau Birštone, Vilkaviškyje, Šakiuose, Ministrų taryboje, vėliau Riomerio universitete.
Apie tapybą ir eskizus
V.Dichavičienė parodė visame bute kabančius savo paveikslus. Vienas iš jų pavadintas „Himnas bulvei“ – tasai pavadinimas ypač patiko. Žydinti bulvė atrodė tokia prašmatni it egzotiškas augalas.
„Ji ir yra prašmatni – nuo bado pokario vaikus gelbėjęs stebuklas“, – nusišypsojo V.Dichavičienė.
Labai patiko jos eskizai, kurių turi net septynis albumus ir juose per dvi minutes greitai užfiksuoja judesį, kuris jai atrodo svarbus.
R.Dichavičiaus svarbiausia dabartinė veikla – serija albumų „Laisvės paženklinti“. Juose – du šimtai autorių . Idėja – dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei. R.Dichavičius pristato heraldiką, paminklus, pinigus, ordinus, paveikslus, skulptūras. Dabar sudarinėjamas ketvirtasis albumas.
