Mažas kūnelis, prijungtas prie daugybės laidelių nuo kojų iki galvos, plastikinis inkubatorius tik su langeliais rankoms įkišti, didžiulis kompiuterių rinkinys už jo – taip apie sūnaus pirmą vaizdą LNK gyvenimo būdo laidai „Nuo.. Iki...“ pasakojo K.Krivickas.
Jis džiaugėsi tik dėl vieno: „Patekome į vietą, kurioje pavyks išgyventi, jeigu yra tokių galimybių. Ten kvalifikuoti medikai, ten sutelkta geriausia medicinos įranga. Mūsų maldos, norai gali sudužti į tikrovę, jei nebūtų gyvybei palaikyti būtinos įrangos.“
Kūdikis turėjo gimti rugpjūtį. Likus trims mėnesiams iki gimdymo šeima išvyko į Kauno zoologijos sodą, kad su trimis dukterimis paminėtų mokslo metų pabaigą. Ši išvyka tapo vienu didžiausių gyvenimo košmarų.
„Graži šeimos išvyka – liko tik išlipti iš automobilio, kai Jurgita į mane atsisuko ir iš veido išraiškos supratau, kad kažkas blogai. Ji pasakė, kad turime vykti į medicinos įstaigą“, – prisiminė K.Krivickas.
K.Krivickas, naudodamasis navigacine sistema, sužinojo, kur Kauno klinikos, ir per keletą minučių nulėkė ten, kur reikia.
„Mes su vaikais laukėme parke prie ligoninės. Telefonu pakalbėjau su mediku, kuris priėmė Jurgitą, – optimizmo buvo nedaug. Tiesą sakant, jo apskritai nebuvo“, – pasakojo K.Krivickas.
Gydytojams pavyko stabilizuoti vaiko ir Jurgitos būklę. Tad Kristupas su dukterimis išvažiavo į Vilnių. Kai jau atrodė, kad viskas baigsis gerai, vyras sulaukė žinios, jog pirmalaikis gimdymas prasidėjo ir jo sustabdyti nepavyks.
„Lėkiau iš Vilniaus ir suspėjau – ji jau buvo gimdymo palatoje. Padrąsinau, kiek galėjau, ir laukiau. Viskas atrodė kaip iš fantastikos pasaulio, niekam nelinkėčiau to pamatyti: kelios medikų brigados, pasirengusios gelbėjimo operacijai, nes visiems aišku, kokia bus operacija, kokio dydžio bus vaisius.“
Sūnus gimė 27-ą nėštumo savaitę. Kokios buvo medikų prognozės Jurgitai?
„Kai gimsta mažas vaikelis, dažniausiai prognozių nėra daug. Jos būna vienadienės. Kiekvienai mamai norisi pažadų, kad viskas tuoj praeis, bus gerai, bet taip nėra. Ypač kai gimsta tokie mažiukai“, – išgyvenimais dalijosi Jurgita.
Kristupas pasakojo, kad tos paros buvo sunkiausios – visi šeimos nariai bandė tvardytis ir nepalūžti, nesikišti ir leisti medikams dirbti savo darbą.
„Privalėjau būti stipri, turėjau maitinti vaikelį, tačiau pienas nuo tos įtampos buvo dingęs. Todėl stengiausi laikytis ramiai, kad tik pieno atsirastų. Be to, negalėjau rodyti panikos trims dukterims, privalėjau šypsotis ir kartoti, kad mums viskas gerai“, – sunkiausias akimirkas prisiminė J.Krivickienė.
Medikai iki šiol neįvardijo, dėl ko prasidėjo pirmalaikis gimdymas.
„Pati vis dar spėlioju: gal man reikėjo daugiau ilsėtis, vengti įtampos“, – svarstė Jurgita.
Tuo pat metu lydėjo supratimas, kad reikia kovoti, nepasiduoti depresijai, kad yra trys dukterys ir mažas vaikelis, kuriam reikia ne liūdesio ir ašarų. Jurgita susitelkė.
Medikai mažylio būseną įvertino kaip kritinę. Vos kilogramo 300 gramų gimusio kūdikio svoris ėmė kristi.
Gydytojai sakė, kad šiam mažyliui išgyventi galimybių nedaug, todėl Krivickams pasiūlė pagalvoti apie krikštynas.
„Turėjau pasirūpinti ir krikštynomis, – sakė K.Krivickas. – Jos buvo kitokios nei įprastai – vyko prie inkubatoriaus. Nebuvo svarstymų, kaip apsirengti, kur švęsti. Manau, ten tikroji krikštynų prasmė ir atsiskleidė: būties trapumas, balansavimas tarp šio pasaulio ir ano. Kunigo skaitomi tekstai apie stiprybę ir sveikatą ten įgavo kitokią prasmę.“
Žurnalistas sakė, kad krikštynų ceremoniją galima vadinti stebuklu. Vos tik gimusį mažylį užpuolė kelios infekcijos, jam teko kovoti su plaučių uždegimu ir meningitu. Po krikštynų kūdikio svoris pradėjo didėti, sveikata gerėti, o medikai ėmė kalbėti apie mamos ir mažojo paciento išleidimą namo.
Per krikštynų ceremoniją ketvirtam Krivickų vaikui buvo suteiktas Augusto Kajaus vardas: Augustas yra antrasis K.Krivicko vardas, o apie sūnų, vardu Kajus, nuo paauglystės svajojo Jurgita.
Dabar Augustas Kajus Krivickas kasdien jaučiasi vis geriau – jo svoris nuolat didėja ir pasiekė 5 kilogramus 300 gramų.
Parengė Milda Augulytė
