Neseniai 85-ąjį gimtadienį atšventęs ir vyriausiu pasaulyje reguliarių TV laidų vedėju tituluotas žurnalistas ketvirtadienį LRT kavinėje kolegoms surengė atsisveikinimo vakarą.
LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius A.Čekuoliui įteikė 15 metų galiojantį garbės svečio leidimą patekti į nacionalinio transliuotojo pastatą ir pledą – kad nebūtų šalta rašant knygas. Jis taip pat žadėjo, kad šalia televizijos visuomet bus rezervuota vieta A.Čekuolio automobiliui.
LRT televizijos laidų vedėjas Juras Jankevičius A.Čekuoliui įteikė 1988 metų savaitraščio „Gimtasis kraštas“ 1-ąjį puslapį. Šiame savaitraštyje, kuriam vadovavo A.Čekuolis, būdami studentai praktiką atliko A.Siaurusevičius ir J.Jankevičius.
„Man šiandien ypatinga diena, – kalbėjo A.Čekuolio žmona Edita. – Baigėsi meilės trikampis tarp manęs, Algimanto ir televizijos. Žinoma, aš šioje nelygioje kovoje pralaimiu, nes mes kartu tik 19 metų.“
„Ne sveikata yra didžiausias turtas, o protas“, – taip prieš metus kalbėjo populiarusis žurnalistas ir rašytojas A.Čekuolis, neseniai grįžęs iš ligoninės, kur buvo įstatytas širdies stimuliatorius. Kūrybinių idėjų ir puikaus humoro jausmo nestokojantis žurnalistas, paklaustas apie gyvenimo pokyčius su širdies stimuliatoriumi, tuomet optimistiškai atsakė, kad su motoru yra visai kitaip nei be motoro.
Televizijos laidos „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ vedėjas, daug metų vedantis televizijos laidas kas savaitę, tuomet patikino, kad po dviejų su pertraukomis ligoninėje praleistų savaičių jaučiasi energingas ir žvalus. Išėjęs iš ligoninės jis strimgalviais puolė į darbus.
Lietuvos šviesuoliu ir kultūriniu tautos pasididžiavimu vadinamas vyras visą gyvenimą pasižymėjo nepriekaištinga sveikata, didelių negalavimų niekada neturėjo. Jis gal tik tris ar keturis kartus yra gulėjęs ligoninėje, o širdimi iki šiol niekada nesiskundė, jokių vaistų nevartojo. Prie mėgstamos veiklos A.Čekuolis buvo įpratęs ir dirbdamas valandų neskaičiuodavo.
Darbas A.Čekuoliui visada buvo malonumas, patvirtinantis, kad jis kažką gali. Vasarą, kai baigdavosi laidos transliacija, žurnalistas rašydavo eilinę knygą. Nuolatinė veikla jam buvo įrodymas, kad dar yra gyvas. Kai pernai sušlubavo sveikata, A.Čekuolis sakė neturėjęs baimės, kad gali kilti pavojus gyvybei ar kad sveikatos problemos ateityje turės nemalonių pasekmių.
„Aš turiu vienintelę baimę – sukurti prastą laidą. Kai būnu paruošęs laidos gaires, tada prasideda baisios sąžinės kančios: ar laida pakankamai gera, ar gali būti geriau. Neretai pagalvoju, kad tai, ką kalbu, visi jau žino, kad tik mandagiai man linkčioja. Tos kančios daug baisesnės nei mirties baimė.
Manau, kad nebijau mirties. Daug kartų buvau su ja susidūręs audringos jaunystės metais. Gyvenu pakankamai ilgai. Nė vienų metų nebuvo nuobodžių, nebuvo nė vienos nuobodžios dienos. Bent aš tokių neatsimenu“, – tuomet kalbėjo A.Čekuolis.
Įvairiose intelektualiose srityse žurnalistas nardė kaip žuvis vandenyje. A.Čekuolio žinių bagažo užtektų penkiems žmonėms kartu sudėjus. Įdomu, ar dar daug liko nišų, į kurias jam įdomu gilintis?
„Pirmiausia neapsirikite dėl vieno: ne visas žinojimas, apie kurį kalbu laidose, yra kilęs iš manęs. Aš rausiuosi internete, skaitau įvairius leidinius.
Kai surandu įdomią temą, visada sunerimstu, ar apie tai nekalbėjau anksčiau. Vedu laidų statistiką, bet labai sunku, kai tenka susigaudyti, kuriais metais galėjo būti kažkas panašaus rodoma. Tuomet pasiklausiu režisierės, ji palyginti jauna moteris, jos atmintis geresnė. Ji pasako, ar buvo apie tai anksčiau kalbėta, ar ne.
Suprantama, temos gimsta ne vien iš šaltinio, juk neretai šaltinis tik duoda litrą vandens, bet tam, kad išvirtum košę, reikia pridėti kai ką savo.
Aš pats kuo daugiau žinau, tuo labiau suprantu, kiek daug nežinau. Laimingiausias žmogus tas, kuris beveik nieko nežino. Jis mano, kad taip ir turi būti, prieina prie savo žinojimo kaip prie mažo dubens su vandeniu kraštų, ir viskas – toks mažas yra jo pasaulis. Tačiau maža žuvelė, atsidūrusi vandenyne, negali pasiekti kraštų. Aš esu maža žuvelė dideliame vandenyne“, – apie savo vedamas laidas kalbėjo A.Čekuolis.
