Gyvenime šilto ir šalto mačiusi iš Afrikos kilusi trijų vaikų mama sukasi it vijurkas – dėstytojos darbas Socialinių mokslų kolegijoje, nuosavas verslas, namuose augantys mažamečiai vaikai. Tačiau kadaise pati kitų žmonių gerumą pajutusi moteris dabar stengiasi ir pati dovanoti džiaugsmą kitiems. Eskedar jau antrus metus iš eilės prieš Kalėdas inicijuoja kilnią akciją „Padovanok suknelę – padovanok šventę“.
-Eskedar, inicijuojate gražią akciją, kuri yra skirta paremti, palepinti tas moteris, kurios pačios negali savęs palepinti ir šventėms nusipirkti naują suknelę. O jūs pati esate gavusi dovanų suknelę?
-Ne, kol kas nesu gavusi. Gal šiemet bus kitokie? (juokiasi) Bet tiesa ta, kad dovanoti visada yra smagiau ir lengviau nei gauti. Nėra didesnio džiaugsmo nei tas, kurį patiri kai padarai kito gyvenimą truputį spalvingesnį ir laimingesnį.
Kai darai gera kitiems, gyvenimas tampa prasmingesnis. Noras padėti kitiems atėjęs ir iš mano šeimos. Mano senelis buvo visų mūsų kaimo žmonių tėvas. Jis visus aplankydavo, visiems padėdavo. Mes savo namuose priimdavome daug giminaičių, atvykusių iš tolimų kaimų, kad galėtų mokytis mokykloje. Mano senelis su visais jais elgėsi lyg jie būtų artimiausi šeimos nariai. Stengiuosi sekti senelio keliu.
-Bet gyvenime jums ir pačiai teko būti ir pagalbos prašančiojo vietoje.
-Taip. Tai, kad užaugau geroje, kitiems padedančioje šeimoje, manęs neapsaugojo nuo to, kad tektų prašyti ir priimti kitų žmonių pagalbą. Buvo laikas, kai man pačiai reikėjo pagalbos – ir moralinės, ir materialios. Neturėjau elementariausių daiktų, drabužių, maisto.
Dėl Etiopijoje siaučiančių neramumų turėjau palikti savo šalį. Kirtau daugybę šalių sienų, susidūriau su įvairiomis kultūromis, religijomis. Mano senelis sakydavo: „Mano Dievas jus apsaugos“. Man atrodo, geradarystė suteikia tam tikrą apsaugą – jei tu kažkam darai gera, vieną dieną, kai tau reikės pagalbos, atsiras žmonių, kurie padės ir tau.
Nė vienas mūsų nežino, kas mūsų laukia gyvenimo kelyje. Pamenu, kai turėjau iš Sudano per Sacharos dykumą keliauti į Libiją. Labai bijojau, o mane priėmęs žmogus ramino sakydamas, kad Dievas visada pasiųs žmonių, kurie padės. Taip ir buvo. Kiekviename savo kelio ruože sutikau žmonių, kurie tapo mano draugais, mano šeima. Man atrodo, vien todėl dabar, kai aš galiu duoti kitiems, tą ir turiu daryti.
-Lietuvoje jau gyvenate beveik dešimt metų. Kaip jums, atvykusiai iš kitos šalies, atrodo – ar mes, lietuviai, esame geranoriški?
-Žmonės gali vadinti mane naivia ar nepatyrusia, bet man atrodo, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra geras. Iniciatyva „Padovanok suknelę“ patvirtina mano tikėjimą žmogaus gerumu. Įvairaus amžiaus moterys iš skirtingų miestų mielai įsitraukia į šią iniciatyvą.
Todėl aš sakau, kad Lietuvoje yra labai daug gerų, neabejingų žmonių, noriai aukojančių savo laiką, kad suteiktų džiaugsmą kitiems, net ir visiškai nepažįstamiems žmonėms.
-Kas yra sunkiau – dovanoti, padėti kitiems ar prašyti pagalbos ir dovanų?
-Sunkiausia yra paprašyti pagalbos ir ją priimti. Kartais sunku dėl išdidumo, tačiau dažniausiai bijoma kitų kritikos, nuvertinimo. Bijoma, ką jie pagalvos, sakys: „o kodėl tu pats nesistengi?“. Iš savo patirties žinau, kad būna akimirkų, kai negali savimi pasirūpinti ar leisti sau turėti viską, ko įsigeidi.
Noriu padrąsinti žmones, kuriems reikia pagalbos, bet jie bijo prašyti. Svarbiausia prisiminti, kad vargai – laikini ir jie praeis. Esu geras pavyzdys – vakar prašiau pagalbos pati, o šiandien galiu dalintis ir padėti kitiems. -Ar gerumas užkrečiamas?
-Žinoma, kad taip. Jeigu nori pakeisti pasaulį, turi pradėti jį keisti nuo savęs. Jeigu aš noriu, kad mano bendruomenė, visuomenė būtų dosnesnė, laimingesnė, aš pirmiausia pati turiu tapti tokia. Mano inicijuojama akcija labai geras to pavyzdys. Pradėjau nuo savęs, o šiemet prie iniciatyvos prisijungė šimtai moterų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių.
Po švenčių, pasibaigus „Padovanok suknelę“ akcijai raginsiu žmones paaukoti nebenešiojamus sportinius batelius, kuriuos padovanosime vieno sostinės internato vaikams. Pasaulyje yra tiek daug kažkam nebereikalingų daiktų ir tiek daug žmonių, kuriems tie daiktai yra jų svajonė. Suprantu, kad viso pasaulio neišgelbėsiu, bet jeigu iš šimto žmonių gali padėti vienam, tai jau didelis pasiekimas ir džiaugsmas. Jeigu nori, kad kiti būtų tau geri, tu ir pats turi būti geras kitiems.
-Prieš Kalėdas daugelis mūsų įsisuka į dovanų pirkimo maniją, nerimauja, kad dovana bus tai per prasta, tai per pigi ir vietoje to, kad pasidžiaugtų švenčių laukimu, patiria stresą. Kokios dovanos Kalėdų proga dovanojamos Etiopijoje?
-Etiopijoje brangių dovanų per Kalėdas vieni kitiems nedovanojame. Dažniausiai nedidelėmis mielomis dovanėlėms apsikeičiame per Naujuosius Metus. Tiesą sakant, Etiopijoje mažomis dovanėlėmis žmonės keičiasi visus metus – visų švenčių proga. Tikrai niekas netaupo visus metus vienai didelei kalėdinei dovanai.
Apskritai Etiopijoje Kalėdos nėra tokia didelė šventė kaip Lietuvoje. Mums didžiausia šventė – Jėzaus krikšto diena. Tuomet visi žmonės masiškai eina į gatves, dainuoja, šoka.
Pirkdama Kalėdines dovanas stengiuosi sau priminti, kad ne dovanos kainoje yra esmė. Per šventes galima išsiskuti ir be didelių finansų. Gal per visus metus kažką siuvinėjai, piešei? Galbūt gali artimam žmogui gali padaryti masažą? Dėmesys vienas kitam yra didžiausia dovana. Todėl kiekvienam sutiktam žmogui kasdieną dovanoju šypseną.
-Kaip Kalėdas švenčiate savo šeimoje – su vyru karininku Mindaugu ir trimis vaikais – dešimtmetme Hana, penkiamečiu Matijumi ir dvejų metų Masajumi?
– Man labai patinka išskirtinis lietuvių paprotys per šventes paruošti valgių trims dienoms į priekį (juokiasi). Labai gerai, kai po švenčių nebereikia gaminti nei pusryčių, nei pietų. Per Kūčias visada ruošiu dvylika tradicinių patiekalų. Lietuviškus valgius, pavyzdžiui, cepelinus, iš savo lietuvių kalbos mokytojos Linos išmokau gaminti dar gyvendama Ruklos pabėgėlių centre. Daug ko mokausi iš savo kaimynės, kurią mano vaikai vadina močiute. Su ja gaminam koldūnus, kibinus, drauge raugiam kopūstus.
Per Kalėdas visada gaminu baltą naminę mišrainę. Visus metus stengiuosi nevartoti majonezo, bet per Kalėdas leidžiu sau prisivalgyti mišrainės kiek telpa. Man ji labai skani. Kadangi Etiopijos virtuvėje labai daug vegetariškų patiekalų, kelis tradicinius patiekalus visada paruošiu ir Kūčių vakarienei.
– Kokia dovana jums yra geriausia?
-Kelionės. Mūsų šeima dievina keliones. Galime keliauti ir kaip studentai – autobusu su kuprinėmis, mažais vaikais. Mums prabangos nereikia, svarbiausia, kad visi kažką naujo pamatytume, susipažintume, pabūtume drauge.
