Paminėjimo išvakarėse atsiminimais ir išgyvenimais socialiniame tinkle dalijosi ir žurnalistas Andrius Tapinas.
„Kai tavo vaikams šiandien yra tiek, kiek tau buvo tada
1991 metai sausis. Man trylika ir dar ne viskas man aišku. Bet aš prisisegęs plastmasinį ženkliuką su trimis tokiomis dar neįprastomis vėliavos spalvomis. Mokykloje niekas neliepė jų segtis, bet beveik visų atlapuose Trispalvė arba Gedimino stulpai.
Vėlyvas sausio 12 vakaras. Tėčio nėra namie. Jis darbe – Lietuvos radijuje ir televizijoje. Visi televizoriai įjungti. Kalba Vytautas Landsbergis – „Ateina laisvės rytas. Blogis turės pasitraukti“.
Ir tada per televizorių prabyla Tėtis:
„Jeigu Parlamentas yra Lietuvos širdis, Radijas ir Televizija yra nervas, jungiantis Vilnių su visa Lietuva. Mes ginsime savo Radiją ir Televiziją. Tegu visas pasaulis mato, ko vertas Vakarų taip mylimas Gorbačiovas. Bet mūsų nugalėti neįmanoma. Kas įkvėpė laisvės oro, tas sava valia nebegrįš į komunizmo kalėjimą. Mes nugalėsim. Sudieu ir turėkim vilties“.
Transliacija nutrūksta. Mama slepia nuo manęs ašaras. Mobiliųjų nėra, lieka tik laukti. Bet po pusvalandžio grįžta Tėtis – eina sunkiai, bet iškelta galva. Jis traukėsi iš televizijos vienas iš paskutiniųjų ir buvo sumuštas desantininkų automatų buožėmis.
Jis išgeria vaistų nuo skausmo, persirengia ir grįžta prie televizijos. Mama jo nestabdo, o aš pažadu sau, kad užaugęs irgi kovosiu dėl laisvės taip, kaip Tėtis. Tą naktį mūsų senas salotinis žiguliukas dar kelis kartus suvažinės nuo Konarskio gatvės iki ligoninių.
Šiandien, po dvidešimt šešerių metų, dar kartą peržiūriu šitą TV įrašą ir labai didžiuojuosi savo Tėčiu.“
