Algis Ramanauskas atvirai: apie draugystę, socialinę erdvę ir homoseksualumą

Intravertu save vadinantis Algis tuomet pažymėjo, kad pernelyg daug draugų neturi, o jei yra draugas – tai iki gyvenimo pabaigos. 

„Mano atveju buvo taip, kad pirmose klasėse, kaip tuomet atrodė, turėjau labai gerų draugų, bet vėliau mes atitolome. Juos pakeitė kiti draugai. Manau, kad tik brandaus amžiaus žmonės susiradę draugų juos turi visam gyvenimui“, - lėtai rinkdamas žodžius pokalbį pradėjo A.Ramanauskas.

- Gali tiesiog atsibosti. Arba gali būti taip, kad su savo rato žmonėmis vystaisi tolygiai, kalbi tomis pačiomis temomis, bet kažkada pastebi, kad kažkokiame etape tu nuėjai toliau, o kažkas liko ten pat. Ir tau tiesiog nebeįdomu su juo bendrauti. Tada tu jo vengi. Tie patys juokeliai, tos pačios kalbos. Bet tai jau buvo prieš dešimt metų. 

Tada tu arba randi kitus žmones, arba jų nerandi. Aš kaip intravertas turiu labai nedaug artimų žmonių. Bet tie, kurie yra mano žmonės – jie yra ilgam. Ir jie yra ilgai.

- Per ilgą bendravimą, kai žmogų pažįsti iki panagių. Kai labai gerai žinai jo silpnybes ir stiprybes. Žinai, kad su vienais labai gerais draugais tu gali bandyti kurti kokį projektą, su kitais – žinai, kad nedarysi jokio projekto. Bet galbūt darysi kažką kitą.

Apskritai, aš nelabai linkęs statyti į lentynas, kurie draugai, kurie nedraugai. Tas žodis yra labai brangus, todėl aš nenoriu, kad jis patirtų semantinę infliaciją. Kitaip tariant, tokiais žodžiais nesišvaistoma. Tokius dalykus, kaip kažką vadinti geriausiu savo draugu, aš pasilieku sau ir nenoriu tuo sklaidytis.

Lygiai taip pat, kaip ir su Lietuva. Ji labai dažnai yra nuvertinama. Mano galva, ypač per visokias šventes šiuo žodžiu per daug manipuliuojama ir jis praranda vertę. Lietuva, Lietuvėlė... šie žodžiai per dažnai vartojami. Tai yra gana brangus žodis, todėl man nesmagu, kai matau, kad jis nuvertėja. 
Čia ta pati URA patriotizmo forma, kai iš kažkur kažkas ištraukė, kad žodį „tėvynė“ reikia rašyti didžiąja raide, nors tai yra grynai rusų fašistų tradicija. Man tai neskanu. 

Lygiai tas pats su draugo sąvoka.

- Man tai yra pigu. Sutinku, kad kartais galima tai padaryti, bet tam turi būti tam tikros progos. Gink Dieve, tada nėra nieko blogo. Bet jei tai daro kiekviename savo Facebooko poste, tai nuvertėja. Aš apie tai kalbu. Tik apie tai.

- Kaip dauguma, ilgai aš jo neįsileidau, nes galvojau, kad tai trumpalaikis reiškinys. Bet tada aš pamačiau jo privalumus. Dabar aš visada pabrėžiu, kad Facebook, kaip socialinių tinklų flagmanas, savo įtaka yra lygiai toks pat stiprus reiškinys, kaip kažkada atsiradusi televizija ar atsiradęs radijas. Aš manau, kad daug žmonių iki šiol nesupranta, kiek svarbūs yra Facebook ar Twitter. Bet tai yra negrįžtama ir ilgam. Tai yra nauja ir stipru.

- Aš turiu paskyrą, bet nematau jo prasmės. Lietuvoje Twitter paprasčiausiai neprigijo. Man keista, kodėl pasaulyje toks populiarus dalykas Lietuvoje neprigijo. Kita vertus, man tai yra racionalu ir protinga, nes Facebook visomis prasmėmis yra patogesnė platforma. Ten gali daugiau parašyti, daugiau patalpinti informacijos.. vienareikšmiškai patogiau.

- Yra žmonių, kurie Facebooke yra mano draugai, aš jų gyvenime nesu sutikęs, bet juos pažįstu taip gerai, tarsi su jais būčiau augęs. Tokių žmonių yra daug ir dėl to aš tikrai džiaugiuosi. 

- Skubotų išvadų nedaryčiau. Viską atsvertų, ką aš apie tą žmogų žinau iš anksčiau. Ir jeigu jam prakaituotų delnai, jis jaudintųsi, kas yra labai žmogiška, tiesiog neimčiau domėn.

Aišku, jeigu staiga pamatyčiau, kad mano gerbiamas Facebooko draugas, kurio gyvenime nesu matęs, yra smirdantis ir kažkoks nevala, tada labai nuliūsčiau. Vis tik, manau, kad mano atveju, tokių pavyzdžių nebūtų.

- Taip, aš darau.

Bet, tarkime, žmogus nesmirda ir nėra nevala... Yra kiti bruožai. Pavyzdžiui, apie žmogų gali daug nuspręsti iš megztinio. Dabar aš sėdžiu su apsauginio megztiniu. Manęs žmona nekenčia už tai, ji mane bara, nes tai yra siaubingas kariško sukirpimo megztinis (šypsosi), bet tai yra vienintelis megztinis mano namų ūkyje, kuris turi kišenę (juokiasi).

Taigi, kokią išvadą padaryčiau, išvydęs tokį žmogų? Jis yra utilitaristas ir, ko gero, viskas su juo gerai. 

- Nelabai. Galėčiau daugiau. 

- Mūsų su Justu Mamontovu personažai dažniau gimsta nuo rūbų, akinių, perukų, grimasos negu nuo balso ir akcento. Akcentu aš vadinu personažo kalbėjimo manierą. Tai va, būna, kad kokioje humanoje arba kaimo sodyboje surandi močiutės akinius, sermėgą ir matai, kad tai yra dalis personažo. Tada tereikia pritaikyti balsą, manierą ir tu turi personažą.

- Anksčiau – taip, dabar – ne. Mes jau turime susiformavę personažų parką ir kol kas naujų neplanuojame. Anksčiau vizitai į humaną būdavo tikrai dažni. Būdavo netgi taip, kad ten susirasdavau drabužių netgi sau.

Vieną kartą ten radau šilkinius chaki spalvos Valentino marškinius, kurie aiškiai niekada nebuvo dėvėti. Mano rankos ilgokos, todėl jų rankovės man buvo truputį per trumpos. Tuos marškinius aš daviau Atsuktuvui (Nėriui Pečiūrai), kad jis nukirptų rankoves ir padarytų trumpų rankovių marškinius. Tada jis paėmė juodus siūlus, išakėjo visą šilką ir buvo labai labai pikta (juokiasi). Idiotas.. su tokia adata.. su tokiu siūlu.

Taigi, humanoje gali rasti gerų rūbų ir nieko gėdingo ten eiti.

- Kažkada seniai buvau susikūręs paskyrą Facebooke, bet niekada jos nenaudojau. Tada, 2010 ar 2011 metais, kai prasidėjo graffiti dalykas, emocingai sukūriau grupę „Pagauti Solomoną“. Tuomet Facebooko aš dar visiškai nepažinojau. Net nežinojau, kad ten yra blokavimo funkcija ir panašiai.

Tuomet mane užsipuolė didžiulė lavina padugnių. Tai buvo geras šaltas dušas, kurį privalėjau pereiti. Ten buvo tiek daug išsigimėlių, dauguma vandalai, anarchistai, kad visa tai sugebėjo mane užgrūdinti. Tada supratau, kas yra Facebook ir nuo tada aš labai rimtai žiūriu į savo ekosistemą.

Tavo profilis yra kaip tavo daržas, kurį privalai ravėti. Jei neravėsi – išvešės piktžolės. Man tikrai nereikia, kad kažkoks debilas mane įžeidinėtų ant mano sienos. 

Yra susidaręs labai klaidingas požiūris, kad blokuoji todėl, kadangi bijai kritikos. Netiesa. Juk tu nenori, kad naktį tau po langais alkoholikai rėktų tavo vardą. Tokiu atveju, arba užsikaltum langus, arba kviestum policiją. Tai asmeninė socialinio tinklo paskyra irgi yra tam, kad ją saugotum.

Žmonės, kurie su tuo nesusidūrę, galvoja, kad tai juokai. Bet tai nėra juokai. Tai yra internetinė neapykanta. Juk kiek daug yra atvejų, kai žmonės iškoneveikę vienas kitą internete, vėliau susitikę akis į akį paspaudžia uodegas ir netgi mandagiai pasisveikina. 

Aš stebėjau, kaip kiti žmonės pereina Facebooko neapykantą. Mačiau, kaip Andrius Mamontovas parašęs gėdingą nesąmonę apie mažą agrarinę valstybę ant savo sienos, sulaukė tiek daug neigiamų komentarų, kad turbūt gyvenime nesitikėjo tiek sulaukti. Spėju, kad jis buvo šoke. 

Mačiau ir daugiau žmonių, kurie praėjo tą skaistyklą. Vieni užsigrūdino, kiti turbūt palūžo. Nežinau.

- Aš neskaitau. Tikrai. Yra žmonių, kurie sako, kad neskaito komentarų, bet iš tikrųjų juos skaito. Yra maža grupė žmonių, kuri sako, kad komentarų neskaito ir jų iš tikro neskaito. Tai čia aš (šypsosi). 

Aišku, kad anksčiau aš tą dariau. Tai buvo kokie 2000 – ieji, kai tik atsirado DELFI. Mes tada ir patys rašėme komentarus, nes buvo smagu. Bet visa tai kartojasi. Tas pats per tą patį. Tu nieko naujo apie save neperskaitai ir nesužinai. Aš ir taip puikiai žinau, ką apie mane rašo mano nekentėjai.
Aš konservatorius – tą ir pats žinau. Konservas – ir tai žinau. Homoseksualas – yra grupė žmonių, kuri iki šiol mano, kad aš toks. Dėl to aš nedarau jokios problemos – jeigu kam reikia, nors tai ir nėra tiesa, pabūsiu homoseksualas.

- Prieš kokį dešimtmetį rusų aktorius Dmitrijus Nagijevas yra pasakęs panašiai, kad nereaguos į kažkieno susigalvojimus, jog jis gėjus. Tačiau jo nereagavimas buvo priimtas kaip tiesa ir kaipmat sumažėjo koncertų, užsakymų ir panašiai. Jums neteko su tuo susidurti?

- Visų pirma, aš niekada nepripažinau, kad esu gėjus. Be to, reikia įvertinti tai, kad D.Nagijevas yra Rusija, kuri yra labai barbariška valstybė. Aišku, ir mes dar esame barbarai, bet už juos žymiai toliau pažengę. Galų gale, mes turime savo gėjų, kurie yra viešai tai pripažinę. Ir jie puikiausiai tvarkosi viešoje erdvėje.

Mano atveju, aš niekada nesusidūriau su užsakymų sumažėjimu net jei kažkam pasirodė, kad galiu būti gėjus. 

- Aš juos palaikau ir iš mano veiklos tai yra akivaizdu. Mielai juos palaikyčiau ir jų eitynėse, bet  yra labai svarbus vienas momentas – aš negaliu dalintis grindinio su išgamomis, anarchistais, socialiniais išsigimėliais, kuriuos LGBT taip noriai įsileidžia žygiuoti kartu. Aš tiesiog negaliu vienoje minioje Marija Aušrine Pavilioniene. Man būtų gėda.

- Labai geras klausimas. Homofobijos lygis būtų žymiai mažesnis, jei visuomenė suprastų, kad gėjai ir pedofilija yra nieko bendro neturintys dalykai. Galiu tai tvirtinti iš savo patirties. Aš savo rate pažįstu daug protingų žmonių, kurie gėjų nuoširdžiai nekenčia tik dėl to, kad jų manymu gėjai tvirkina vaikus.

Švietime šiuo klausimu yra atliekama labai mažai darbo. Be to, man labai keista, kad pati LGBT šio dalyko beveik neakcentuoja. Pats didžiausias homofobijos variklis yra manymas, kad pedofilija ir homoseksualumas yra tapatu. Apie tai tiesiog būtina kalbėti. 

Visas interviu su Algiu Ramanausku gegužės mėnesio žurnalo A-ZET numeryje. Jame rasite Algio požiūrį į politiką, pinigus, žurnalistiką, aktorystę, atsakymus į tai, kodėl jis nekenčia hiphopo ir graffiti.