– Žvelgiant atgal į visus trejus metus, praleistus mokantis Milane, kokie buvo didžiausi Jūsų iššūkiai?
– Na, manau, didžiausias iššūkis buvo apskritai išvažiuoti iš Lietuvos baigus 12 klasių, pradėti gyvenimą visiškai vienai, toli nuo namų, naujoj aplinkoj, tarp naujų žmonių, mokytis kita kalba. Iki 10 klasės mokiausi lietuviškai, vėliau, paskutiniuosius 2 metus, anglų kalba, o dabar reikėjo išbandyti save besimokant itališkai. Aš esu šeimos žmogus, man tai didžiausia vertybė ir gyvenimo prioritetas. Būtent dėl to atsikrausčius į Milaną pirmus du mėnesius buvo nemažai ašarų ir streso, mat nebuvau pratusi visada būti viena, sėdėti apsikrovusi knygomis. Bet pripratau prie Milano gyvenimo ritmo, susiradau draugų, tuomet pradėjo patikti savarankiškumas – tai leido susitvarkyti su emocijomis.
– Ar esate patenkinta žiniomis, kurias gavote? Ar mokslai neprailgo?
– Žiniomis esu be galo patenkinta, mados stilizavimo kursas yra labai platus, į jį įeina didelė dalis grafikos dizaino, taip pat vitrinistika, fotografija, mados istorija, tendencijų analizė. Kaip mūsų dėstytojai sako: baigus šį trijų metų kursą esame ne tik savo srities ekspertai, profesionalūs stilistai, bet savarankiškai galėtume atlikti visos 15 žmonių komandos darbus. Žodžiu, „barbės devyndarbės“. Gavome labai daug praktikos, ypač paskutiniais metais, kai reikėjo nuo A iki Z organizuoti fotosesijas, kiekvienam sukurti savo žurnalą, visą jo grafiką, straipsnius, fotosesijas – viskas mūsų pačių rankomis. Tad labai džiaugiuosi savo įgautom žiniom ir įgūdžiais .
– Nekalbant apie mokslus... Kas gyvenant kitoje šalyje buvo sunkiausia? Kas nustebino, kokios patirties gavote, kurios nebūtumėte gavusi besimokydama Lietuvoje?
– Apskritai Lietuvoje nėra tokios vietos, kur galima būtų mokytis tai, ką norėjau aš – madingo įvaizdžio kūrimą... Milanas yra viena iš pasaulio mados sostinių, tad buvo labai įdomu būti viso to dalimi ir kasdien „kvėpuoti“ mada. Dėstymo metodai, ryšys tarp studentų ir dėstytojų, konkurencija – viskas čia kitaip negu kituose universitetuose, labiau primena serialą. (Šypsosi)
Buvo labai kiek keista, bet smagu, kad mano klasėje per trejus metus buvo tik vienas heteroseksualus vaikinas, visi dėstytojai ir kursiokai – homoseksualūs, čia visiskai kitas pasaulis! Tačiau, kad ir kaip smagu, buvo be galo sunku. Kaip minėjau, kursas intensyvus, mano universitetas reikalavo, kad mokantis Istituto Marangoni universitetas taptų didžiąja tavo gyvenimo dalimi. Būtent dėl to man Milanas iš karto asocijuojasi tik su mokslais. Mano gyvenimas Milane nė kiek neprilygsta gyvenimui Lietuvoje. Italijoje aš moksliukė, manęs niekas nežino, savaitgalius leidžiu su draugėmis dirbdama kompiuteriu – visiškai atsiduodu mokslams, na, o grįžus į Lietuvą pradedu gyventi, niekada nebūnu namie.
– Ar teko praeiti vadinamąją „gyvenimo mokyklą''?
Teko... Kaip būdinga visuose mados universitetuose, čia merginos jaučia didelę konkurenciją dėl darbų. Gali būti geriausios draugės, bet tam, kad gautų aukštesnį pažymį, visos virsta gyvatėmis (Juokiasi). Kopijuoja darbus, specialiai ko nors nepasako – yra buvę nemalonių situacijų ir didelių nusivylimų. Italės yra labai temperamentingos. Yra buvę dramatiškų scenų, visai kaip per filmus – viena kitai į veidą mėtė audinius ir panašiai. (Šypsosi)
– Kokie Jūsų ateities planai? Planuojate traukti atgal į Lietuvą ar karjeros aukštumų sieksite užsienyje?
– Šiuo metu ieškau bilietų atgal į Lietuvą! Nors ir skaudu, po egzaminų ir darbų gynimo buvo nemažai ašarų, bet labai jau noriu atgal į Lietuvą, manau, mano sėkmė manęs laukia gimtinėje.
