„Senelio namai man visada buvo langas į tą aną, kitą, lyg prarastą, Lietuvą. Kačerginėje, kur yra Landsbergių vasarnamis, antrajame aukšte buvo knygų lentyna, joje – senelio vaikystės knygos. Lentynoje gulėjo “Trys muškietininkai” aptrupėjusiais, pageltusiais lapais. Pro nedidelį langelį šviesdavo saulė, o atvertus knygą pakildavo šūsnis dulkių, kurios šviesdavo saulės šviesoje. Sutarimas su seneliais buvo, kad tas knygas skaitom tik Kačerginėje.
Tarp vaikų turėjom legendą, kad senojoje malkinėje yra paslėpta šovinių dėžė, su pusbroliais vis mėgindavome tuos šovinius atrast. Perkraudavom ir malkas, kapstėmes ir po anglimis. Tikėjom, kad tik senelis žino, kur jie paslėpti, įtarėm, kad išėmė iš malkinės ir kažkur užkasė. Kačerginėje buvo pasakojamos istorijos apie dėdę Gabrį, kovojusį prieš vokiečius, vėliau atsidūrusį kalėjime.
Kačerginėje būdavo Nemuno pakrantės, kuriose mes vaikščiodami klausydavome istorijų apie tai, kaip čia vaikščiojo senelis su savo tėčiu. Jei buvo vieta, kur senoji Lietuva tapdavo gyva – tai man buvo Kačerginė ir senelio jaunystės pasaulis. Bet įdomiausia, kad su seneliu man tapo suprantama ir pažįstama ateities Lietuva. Kelionėje kartu ragavome Coca Colos, su juo pirmą kartą kalbėjome apie tai, kad JAV iš politikų galima šaipytis (pirmosios pamokos apie žodžio laisvę- man tuomet buvo septyneri).
Todėl jei manęs klausia- ką tau reiškia senelis- galvoju, kad jis ir unikalus būtent tuo, kad man surišo tuos du pasaulius – praeities ir ateities, į kurį mes dar vis kepurnėjamės“, – nostalgiškai savo feisbuko paskyroje rašė G.Landsbergis.
Prie įrašo jaunasis politikas pasidalijo ir vaikystės nuotrauka, kurioje mažą Gabrielių šiltai apglėbęs laiko jo senelis Vytautas.
