Kaip visuomet gera nuotaika ir šypsena pasipuošusi Lavija visą vakarą jaukiai aptarinėjo savo knygą, šnekučiavosi su svečiais bei viešniomis.
Antrą kartą knygos autora tapusi moteris pasidalino savo asmenine patirtimi ir patarimais, kaip galima keisti ne tik savo išorę, bet ir vidinį pasaulį, kaip atrasti stiprybės kovoti su vidiniais kliuviniais, trukdančiais jaustis tokiomis moterimis, kokiomis pačios žavėtumėmės bei atskleis, kaip joje gimė optimizmo „genas“.
„Tikrai ne auksinis ruduo už lango ar žydra banguojanti jūra įkvepia kurti. Tai vidinis krebždesys, kurio nemoku nusakyti, jausmas, kuris atsiranda ir pasufleruoja, kad vėl yra apie ką rašyti“, – motyvavo Lavija Šurnaitė.
Jei raunatės plaukus dėl nelaimingos meilės, nuolat jaučiatės pavargę ir vis trūksta pasitikėjimo savimi – geros savijautos ir optimizmo paslaptis savo naujausioje knygoje atskleis L. Šurnaitė. Knygoje „Optimizmo genas“ žinoma moteris sudėjo įtraukiančias gyvenimiškas istorijas – nuo liūdnų nelaimingos meilės kuriozų iki labai pikantiškų nutikimų „pro rakto skylutę“.
„Optimizmo genas“ – ne pirmoji žinomos žurnalistės knyga. Didelio skaitytojų įvertinimo sulaukė prieš metus pasirodęs kūrinys „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“, kuriame sudėti mitybos, judėjimo ir odos priežiūros receptai.
„Numesti kelis kilogramus, sumažinti liemens apimtį ar išmokti teisingų mitybos įpročių, ko gero, yra lengviau nei atsikratyti gerą savijautą, savivertę ir nuotaiką gniaužiančių dalykų. Jaučiu, kad ši knyga bus labai reikalinga, nes ji smagi, nuoširdi ir paremta mano asmenine patirtimi bei išgyvenimais. Rašau tik apie tai, kuo pati tikiu“, – sako L. Šurnaitė.
Knygos autorė įsitikinusi, kad emocinis moterų pasaulis yra lyg amerikietiškieji kalneliai – nuolatinis judėjimas aukštyn ir žemyn. Nemažai daliai moterų dar labai trūksta pasitikėjimo savimi, emocinio komforto, motyvacijos ir įkvėpimo – būtent šiais dalykais L. Šurnaitė ir stengiasi dalintis savo knygoje.
„Nepaisant to, kad išoriškai mes esame labai skirtingos, tačiau giliai viduje slepiame panašų vidinį pasaulį, kuriame netrūksta nei angelų, nei demonų. Noriu padėti moterims suprasti, kad liūdėti, verkti, pykti ir pavydėti – normalu, tačiau svarbu mokėti šiuos jausmus suvaldyti, kad jie neimtų valdyti mūsų“, – sako L. Šurnaitė.
Autorė intriguoja, kad knygoje „Optimizmo genas“ skaitytojos ras ne tik atvirus prisipažinimus, tačiau ir gyvenimiškus nutikimus su „S“ ženklu: „Istorijos joje surašytos tik kaip iliustracija, skirta perteikti tikrus įvykius. Viskas surinkta iš tikro gyvenimo. Kiekviena mano ar kitos moters patirtis čia transformuota į savotišką formulę, kaip spręsti mums laimingą gyvenimą trukdančius dalykus.“
L. Šurnaitė atskleidžia, kad rašydama knygą, visų pirma, stengėsi sudominti save pačią, todėl rašydama kėlė sau klausimą – ar pati skaitytų tokią knygą, ar jai būtų įdomu, malonu, naudinga ir juokinga. Tačiau ji teigia, kad įkvėpimo reikia sulaukti.
„Tikrai ne auksinis ruduo už lango ar žydra banguojanti jūra įkvepia kurti. Tai – vidinis krebždesys, kurio nemoku nusakyti, jausmas, kuris atsiranda ir pasufleruoja, kad vėl yra, apie ką rašyti“, – sako autorė.
L. Šurnaitė pasakoja, kad knygos rašymo procesas nuo idėjos gimimo galvoje iki faktinio pasirodymo knygynuose užtruko kiek daugiau nei metus.
„Knyga pati tave pasiima ir neklausia ar dabar patogus metas rašyti, ar nesi pernelyg užsiėmusi ir pavargusi. Kai ateina tas jausmas, žinau, kad nenusiraminsiu, kol neįgyvendinsiu savo idėjos. Ne visas knygos rašymo procesas yra romantiškas, nes tai reikalauja ne tik laiko, bet ir susikaupimo, įtampos ir begalinio atsidavimo“, – sako L. Šurnaitė.
