„Aš taip prie aktualijų vis prabėgom. Kas mane išmokys, kaip ant pečių gulint šimtui darbų rasti laiko feisbuko postams ir diskusijoms, tam milijonas bučinių ir karmos taškų. Bet ne apie tai aš šiandien.
Kai mes išgirstam apie smurto istorijas socialinės rizikos šeimose, mes garsiai rėkiame, kad reikia pokyčių sistemoje, reikia naujų prevencinių priemonių. Parėkiam ir dažnas kitą dieną pamirštam. Kai mus pasiekia nuogirdos apie agresiją tariamai idiliškoje šeimoje, arba pamatom įtartinas mėlynes ant tobulos žmonos iš tobulos šeimos rankų, kojų, mes tik pakraipom galvą, o ją pakraipę, vėlgi, dažniausiai viską pamirštam ir grįžtam prie savų reikalų.
Kai mes paskaitom apie kokį 27-tą vieno galimai neadkvataus, praeity garsaus sportininko išpuolį prieš savo galimai taipogi jau neadekvačią žmoną, jau netgi pasijuokiam iš to ir sukuriam naują anekdotą. Kai mes neplanuotai atsiduriam bičiulių poros konflikto epicentre, kur nuo 87-tą kartą girdimų vyro užgauliojimų ir žeminimo moteris nebeatmena, jog turi teisę viso to nepatirti, mes, tą kartą nesėkmingai pabandę pabūti teisėjais ir ramintojais, kitą dieną, ko gero, valso žingsneliu sugrįžtam į savo rutiną. Kai.... Galima vardinti ir vardinti.
Smurtas turi tūkstančius veidų. Ir jei nėra kaip padėti, tai mes bent neturėtumėm pašiepti ir juoktis iš nei vieno jų. O kad tai vyksta šios skambios istorijos atveju, mane netgi nervina. Aš nesiimu vertinti šiuo konkrečiu atveju, kas čia smurtavo – fiziškai ar psichologiškai, kas čia manipuliacijom užsiima. Nei vienas per langą nežiūrėjo, didžioji dauguma komentuojančių artimai nepažįsta nei vieno iš šių dviejų žmonių. Aš tik žinau, kad besijuokdami iš to, visiems įvairiomis formomis smurtaujantiems monstrams mes jungiam žalią šviesą daryt, ką darė, toliau. Nes “koks čia smurtas už plaukų tąsyt, jei jau iš sugriebimo už rankos juokiasi visas feisbukas?”
Aš labai gerai prisimenu įvykį, kai pirmą kartą gyvenime pasijutau bejėgė prieš vyro jėgą. Man buvo kokie 16, kai po pabuvimo kine vienas Asilas iš didžiosios raidės gražų, šiltą vasaros sekmadienio vakarą sustojo prie manęs ir draugės vietoj gatve važiuojančio mūsų stabdomo taxi automobilio. Pasiūlė pavežėti. Viso gero, nereikia, – atsakiau. Ko tau nereikia? – perklausė. Nereikia niekur pavežti, – pridėjau. Nereikia, sakai, nereikia. Atsirado, matai, gražuolė, – jau belipdamas iš mašinos ir eidamas link manęs kalbėjo džentelmenas.
Toliau mažai ką pamenu. Užgauliojimai, rėksmingi retoriniai klausimai, nelaukiant atsakymų ir BUM. Smūgis į veidą, po kurio likau gulėt ant žemės. Dėl to, kad neprireikė pavežti. Įžeidžiau, pati kalta, viską suprantu.
Nors praėjo daugiau nei 10 metų, prisiminus šią istoriją ir dabar apima silpnumo jausmas ir... gėda. Kokia buvo gėda! Nors gėdytis galiausiai teko asilui. Ir štai tame čia ir bėda.
Aukoms (kaip baisiai vien šitas žodis skamba!!) taip dažnai būna gėda kalbėti, gėda pasakoti, gėda ieškoti pagalbos. Jei nebūtų matęsi vizualiai, gyvenime nebūčiau apie savo įvykį pasakojusi tėvams, nes... gėda. Mums nuo mažens gėda būti žeminamiems, užgautiems, pašieptiems, nors iš tiesų, gi gėda turėtų būti tiems iš ano parazituojančių smurtautojų fronto. Tad, mieli žmonės (ne tik moterys, o ir vyrai, kurias tikrai neretai įvairiomis formomis žlugdo jų žmonos-hienos), gėdos čia būti neturėtų. Pašaipų – irgi. Čia reikia drąsos nusigręžti nuo šūdo, kurio nenusipelnėme nei vienas“, – feisbuke prisipažino Vaida.
