Pora pradėjo susitikinėti prieš aštuonerius metus.
Ketverius metus Oksana gyveno kelionėmis ir skrydžiais tarp Vilniaus ir kurio nors Rusijos miesto, kuriame žaidė jos mylimasis. Ji negalėjo planuoti nei darbų, nei laisvalaikio. Moteris juokėsi, kad net abonemento į sporto klubą neįsigydavo, mat nebuvo tikra, kur bus kitą savaitę.
Oksana paskui mylimąjį būtų važiavusi į bet kurį pasaulio kraštą. Tačiau neslepia – tai, kad jie grįžo į gimtąjį miestą, ją džiugina labiau.
Prieš metus žurnalui „Stilius“ Oksana džiaugėsi, kad atrado naują veiklą, kuri gyvenimą užpildė visomis spalvomis.
Kai prieš ketverius metus Oksanai kilo „Gyvo akmens“ idėja, niekas netikėjo jos sėkme. Tačiau praėjusiais metais Oksana pristatė naują kolekciją ir yra įsitikinusi – ieškoti savęs niekada ne per vėlu.
Akmenukų vėrimas ir pasakojimas apie magiškas jų savybes neskamba itin rimtai, o tuo labiau – kaip rimta verslo idėja. Vis dėlto šiandien, kai „Gyvas akmuo“ skaičiuoja penktus gyvavimo metus, jaunos moters draugai ir artimieji liovėsi į tai žiūrėti tik kaip į jos hobį ir priima tai kaip sėkmingą moterišką verslą.
„Gyvo akmens“ verslu nevadinu. Tai labiau amatas, nes be manęs šis projektas žlugtų. Pradėjome kartu su modelių agentūros vadove Jurgita Kiguole, ji mane ir užkrėtė domėjimusi akmenimis. Bet dabar esu šio projekto galva, kojos ir rankos. Pagalbininkų kol kas neturiu, nors draugai stebisi, kam verčiuosi pati per galvą.
„Gyvas akmuo“ atskleidė mano bjaurią savybę – perfekcionizmą. Esu tvirtai įsitikinusi, kad niekas kitas nepadarys, neparašys, nesugalvos taip, kaip man reikia. Nuo šios savybės kenčiu ne tik aš, bet ir klientai. Jie supratingai ir kantriai laukia mano atsakymų į žinutes, kol gaminu užsakymus. Juk turiu tik dvi rankas“, – šypsojosi O.Zlatkovaitė.
