Moteris pripažįsta, kad laikotarpis, kuomet ji buvo Seimo nare, o jos vyras Arūnas Valinskas Seimo pirmininku, buvo stresinis.
„Tai nereiškia, kad namuose jis kažkaip išsikraudavo. Ne, tiesiog tu matai tylų žmogaus nervą. Kartais jis yra dar skaudesnis, nei kokia nors iškrova“, – pasakoja I.Valinskienė.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir I.Valinskienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Kai jūsų vyro viename interviu paklausiau, ko jis labiausiai gailisi, jis pasakė: kad ketverius metus jus darė nelaimingą. Tie ketveri metai – Seimo kadencija.
– Aš žinau šitą jo pasisakymą. Arūnas mėgsta tokius garsius, pompastiškus pasisakymus. Nežinau, aš nebuvau nustebusi dėl to, kad jį puikiai pažįstu ir žinau, kad to buvo galima laukti. Taip buvo, atsiprašinėti nėra dėl ko, juolab, yra per vėlu tą daryti. Tie ketveri metai praėjo ir yra užmarštyje. Aš tai priimu kaip gyvenimo duotybę.
– Jums buvo sunku?
– Man buvo sunku dėl to, kad tai visiškai ne mano sfera, sritis. Kai tau yra neįdomu, tai, be abejonės, tave slegia. Tau sunku gilintis, sunku galvoti, priversti save kažką daryti. Jauti, kad tai ne tavo. Aš niekada nekoketavau ir niekam neaiškinau, kad aš einu į Seimą vykdyti tam tikrų savo numatytų tikslų. Aš buvau eilinis kareivis.
Man niekas neliepė, kaip daug kas įsivaizduoja – Valinskas liepė, Valinskienė nuėjo. Ne, Valinskas man nieko neliepė. Jis manęs paprašė. O aš, kaip gera sutuoktinė, nes manau esu tos kartos sutuoktinė, kurios yra solidarios, aš tokia ir buvau. Manęs buvo paprašyta, aš žinojau, kad tai yra gana reikšminga, nes ir žmonių skaičius, ir lojalumas, kas pasirodė labai svarbu ir ką labai retai sutiksi. Ką parodė ir mūsų partijos visa tolesnė perspektyva – jis buvo retas reiškinys.
O iš ko gi kito tikėtis lojalumo, jei ne iš žmonos? Aš manau, kad aš tą dariau. Aš buvau eilinis kareivis, bet buvau atsidavęs kareivis. Tokiu atveju tai irgi yra reikalinga. Ne tik didieji aktyvistai, kartais garsiai kalbantys ir dažniausiai išduodantys, bet ir labai ramūs žmonės šalia, į kuriuos visada gali atsiremti, kai blogai.
– Kaip apibūdintumėte laikotarpį, kai Arūnas buvo Seimo pirmininku? Juk iš esmės keitėsi jūsų gyvenimas? Pradedant apsauga, baigiant visuomenės požiūriu, dėmesiu. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, kartotumėte?
– Manau, kad tai buvo labai stresinis laikotarpis. Visų pirma, pačiam Valinskui. Jis niekada to nepripažins, iki šiol jis to nepripažįsta, bet aš tai puikiai mačiau. Dar jam pačiam nepažįstama aplinka, o jis turėjo labai greitai orientuotis, adaptuotis. Aišku, kalbėti jam nebuvo problema, nes duomenų jis turėjo visai neblogų, o jis labai greitai mokosi, yra gabus. Bet įtampa buvo nuolatinė, ji jautėsi kiekvieną dieną. Dar labai daug šių įtampinių dalykų aš net neturėjau progos pamatyti, nes tai buvo jo darbas, kurį aš ne visą stebėjau. Bet aš jį mačiau namuose ir aš žinau, kuo tai virto ir kas tai buvo. Tai buvo stresinis laikotarpis.
– Jūsų santykiams tai irgi buvo išbandymas? Natūralu, kad žmogus iš darbo stresą parsineša į namus. Moterys tokiais atvejais turi būti sugertukai, išklausyti vyrą, o čia dar visi reikalai – apie valstybės valdymą.
– Aš sugertukas buvau visą gyvenimą. Todėl man tai nebuvo išskirtinės aplinkybės. Ar vienokioje, ar kitokioje situacijoje jis visada daug dirbo. Visada reikėjo priimti jo kategoriškumą, valdingumą. Aš puikiai žinau, su kuo aš gyvenu. O tai, kad buvo sunkiau, reikėjo dar labiau sugerti. Tai nereiškia, kad namuose jis kažkaip išsikraudavo. Ne, tiesiog tu matai tylų žmogaus nervą. Kartais jis yra dar skaudesnis, nei kokia nors iškrova.
– Kiek man yra tekę bendrauti su aukštų valstybės pareigūnų sutuoktinėmis, tos moterys labai dažnai nori likti nuošalyje.
– Ir tu, būdama šalia, jautiesi įtampoje. Tu jautiesi tam tikrame narve. Man šiaip vienintelė vieta, kur aš galiu ir noriu sau leisti būti stebima, yra scena. Kitos vietos man yra tabu. Aš norėčiau kuo mažiau dėmesio. Lygiai taip pat buvo ir tuo metu. Tai buvo pareiga, būtina pareiga. Bet nė vienas oficialus buvimas kokiame nors renginyje man nebuvo didelis malonumas. Tai būdavo pareiga, kurią aš atlikau. Gal ir gerai, kad tai netruko ilgai.
– Įsivaizduoju, kad jūs, pabuvusi kitoje barikadų pusėje, labai atsakingai svarstote, už ką balsuoti, ar apskritai balsuoti rinkimuose?
– Nesakyčiau, kad atsakingumas mano padidėjo. Greičiau abejingumas atsirado. Abejingumas būtent dėl to, kad ten pabuvau, kad daug ką pamačiau. Visos iliuzijos ir idealizmas – tikiuosi, kad mano vyras ne šiaip iš lošimo azarto darė savo ėjimą politikos keliu – idealizmo šiek tiek buvo. O idealizmas, stebint kai kuriuos procesus viduje, labai greitai dingsta. Ne visai dingsta, vilties visada yra, bet tu žiūri atsargiai ir šiek tiek skeptiškai.
– Savo koncertuose galite pajausti visuomenės pulsą. Ar keičiasi lietuviai?
– Man labai sunku pastebėti pokyčius, nes aš bendrauju su savo publika tam tikra kalba. O ta kalba yra visai kitokia. Elementarus, koncertinis bendravimas – iš jo tu nepajusi. Tu gali jausti žmogaus emociją, jo santykį į tave kaip į atlikėją. Bet aš gi nesikeičiu, neskaitau jiems paskaitų. Mes bendraujame visai kita kalba. Kiekvienas kalbame apie tai, ką matome.
O iš to, ką aš matau, man vaizdas labai liūdnas tikrai neatrodo. Aišku, galbūt labiau norėtųsi, kad ir kultūra žmonių šiek tiek greičiau tobulėtų ir augtų negu jų kiti poreikiai ir galimybės. Žmonės keliauja, parduotuvės, prekybos centrai pilni, o pykčio, nekultūros yra labai daug. Jeigu tolygiai augtų ir priteklius – visgi, atsiribokime nuo periferijos, ten sunkiau, blogiau, bet yra dalis žmonių, kurie ritasi greičiau šita linkme. Kalbėkim apie juos.
– Gal bėda tame, kad periferijos ir to paties kultūrinio gyvenimo nelabai turi? Jų vienintelė pramoga yra televizorius. Jūs juk irgi nevažiuojate koncertuoti į mažą miestelį.
– Į mažą miestelį aš nevažiuoju, bet tikrai per keletą metų apkeliavau praktiškai visas įmanomas Lietuvos sales, kuriose telpa daugiau negu 200-300 žmonių. Aš savo žiūrovą ir klausytoją jaukinausi ilgai. Dabar mano koncertai yra didesni ir jų yra mažiau. Labai nuoširdūs žmonės yra ten, provincijoje. Nepasakyčiau, kad koncertų metu jaučiuosi kitaip – ar koncertuočiau Kaune, Klaipėdoje, ar Mažeikiuose, Pakruojyje. Tikrai ne. Jie ateina pas tave, o tave jie kažkiek jau žino. Jis neateina vienoks ar kitoks. Ne, jie irgi yra nuoširdūs, jie klausosi, girdi, jaučia. Jeigu gali jiems jausdamas ką nors duoti, tai jis jausdamas ir pasiima. Tai yra įprasta, žmonių aš niekada neskirstau.
– Jūsų klausau ir galvoju: kaip jūs gyvenate su A.Valinsku. Jūs absoliučiai skirtingi.
– A.Valinskas pasakytų: čia todėl, kad priešingybės traukia. Aš nebūčiau linkusi taip sureikšminti šitos skraidančios frazės, ji banaloka. Nemanau, kad priešingybės labai traukia. Aš pati nežinau. Taip, su juo nėra lengva, bet galvoju, o gal ir su manim nėra labai lengva. Visi mes turime savų trūkumų, kodėl vieno žmogaus trūkumai yra baisesni negu kito žmogaus trūkumai? Jeigu tu juos apsvarstei ir palygini, kodėl du žmonės su trūkumais negali pragyventi 30 metų kartu? Gali.
– Tai savotiškas iššūkis?
– Be jokios abejonės. Jis ne visada jaukus žmogus, tikrai ne visada šiltas, bet ir aš ne tokia. Jeigu tu adekvačiai vertini save ir nesi per daug savęs įsimylėjęs, sureikšminęs ir ne egoistas, tu visada žiūrėsi į tą žmogų, kuris yra šalia, ir jį vertinsi labai normaliai.
– Jūsų laukia dar vienas iššūkis – būsite močiutė.
– Dabar jau taip nemanau. Įsivaizdavau, kad tai yra iššūkis, kai aš laukiau nuo to meto, kai mano bernai galėjo tapti tėvais. O tą jie galėjo padaryti labai seniai – ir 18 metų, ir 19 metų. Aš džiaugiausi – kaip gerai, kad dar ne, kokie protingi berniukai, nes kaip aš čia jausiuosi močiute, dar noriu būti jauna. O dabar, kai tas faktas atėjo, aš matau, kad niekaip kitaip nesijaučiu. Nei aš čia senesnė jaučiuosi, nei kokia. Niekas nepasikeitė, tiesiog turėsim dar vieną žmogutėlį rugsėjo mėnesį.
– Teko skaityti, kaip Dana Bosas sprendė, kaip ją vadinti: baba, močiute.
– Kartais pagalvojus, kad baba netgi geriau negu močiutė. Baba Inga – kuo blogai? Močiutė Inga – visai kitaip skamba. Baba Inga – ir juokinga, ir žaisminga, kaip tik nori.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 val. ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
