Šią šventę jiedu pasitiko pakiliomis nuotaikomis. Ponia A.Adamkienė džiaugiasi pagerėjusia sveikata, tad šventinės vakarienės Adamkai tradiciškai išskubės į Vilniuje esantį „Stiklių“ restoraną.
Kodėl Adamkai tuokėsi būtent rugsėjo pirmąją? Taip sutapo, kad tais metais, kai V.Adamkus vedė savo išrinktąją Almą, pirmadienis buvo laisva diena.
„Pabroliai galėjo švęsti iš peties – nuo šeštadienio iki pirmadienio. Tiesą sakant, jie taip ir padarė. Ši diena man įsimintina ir dėl to, kad pabroliai vėlavo į vestuves. Jaunosios tėvas turėjo kunigui ne vieną kartą kyštelėti dolerių, kad palauktų dar valandėlę“, – yra pasakojęs V.Adamkus.
V.Adamkus ir Alma, kurios mergautinė pavardė Nutautaitė, susipažino pokario Vokietijoje, emigracijoje. Jie vienas kitą sutiko Eichšteto mieste esančioje mokykloje.
„Iš pradžių mūsų mokykla buvo įkurdinta pačiame mieste, buvusioje vokiečių mergaičių gimnazijoje. Jau antrą ar trečią dieną kopdamas laiptais aukštyn ir staiga pakėlęs akis pamačiau apačion besileidžiančią liekną geltonplaukę, mėlynakę mergaitę. Kaip vėliau paaiškėjo, tai būsimoji mano klasės draugė ir būsimoji žmona Alma“, – 1945 metų įvykius prisiminė V.Adamkus.
Tiesa, baigę mokyklą Valdas ir Alma išvažiavo gyventi į skirtingus miestus Vokietijoje, tačiau kelis kartus dar susitiko.
Vėliau pora susitiko JAV, kai dalyvavo išeivijos renginiuose.
„Greitai Nutautai gavo įvažiavimo į JAV vizą ir kiek anksčiau negu mūsų šeima iš Brėmerhafeno uosto išplaukė į Niujorką“, – V.Adamkus rašė knygoje „Likimo vardas – Lietuva“. Galiausiai 1951 metais jie nusprendė susituokti Rokforde.
Kaip išbūti taip ilgai su savo žmogumi?
„Man atrodo, pagrindinis dalykas – žmonių, pradėjusių kartu gyventi, suvokimas, kad baigiasi „aš“ – prasideda „mes“. Jau ne „man“, o „mums“. Jau turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie sutuoktinį, derintis, žiūrėti, kad viskas būtų gerai. Todėl mes problemų neturėjome, išsiaiškindavome ir taip pamažu plaukėme“, – santuokos receptą yra išdavusi A.Adamkienė.
Sutarimas ir dviejų gyvenimo kūrimas bei gražinimas jiems visada buvo svarbiau už asmenines dovanas. Taip, ponai Adamkai nei gimtadienių, nei svarbių sukaktuvių, tokių kaip santuokos metinės, nei Kalėdų proga nepirkdavo vienas kitam dovanų.
Iš pradžių nebuvo pinigų, o paskui, kai jau galėdavo šį tą sau leisti, jiedu pirkdavo ką nors gražaus namams.
„Susikurdavome prabangą – pirkdavome tai, ko paprastai užsigeidęs neįsigysi, – tai paveikslą, tai skulptūrėlę, tai kokį sidabrinį indelį, nes labai mėgstu sidabrą. Kad abiem būtų gražus vienos ar kitos šventės prisiminimas“, – sakė ponia Alma.
Argi nė karto viduje nesukirbėjo moteriškas noras gauti ką nors tik sau?
„Karas viską buvo sumaišęs... Bet dėl nieko nesigailiu, nepaisydama to, kokios buvo sąlygos. Būnant kartu su Valdu man niekas kitas nebuvo svarbu. Jei turim pinigų, pasitariam, ar galim sau leisti nueiti į spektaklį, koncertą ar balių, tuomet einam. Jei ne – niekur neidavom ir dėl to neliūdėjau“, – yra sakiusi A.Adamkienė.
