Tai – naujausias Izraelio choreografo Itziko Galili spektaklis, kuriame apjungiamas šokis, dainavimas ir poezija.
Pats kūrėjas įvardijo tai kaip visiškai naują žanrą.
Susirinkusieji mėgavosi spektakliu, kuriame pasakojamos neišsipildžiusios meilės istorijos, o scena tarsi tapo vieta, kurioje susitiko tos visos sudaužytos širdys.
Susiję straipsniai
Reikšminga ir tai, kad savo spektaklio sumanymui realizuoti žymus choreografas pasitelkė lietuvių menininkus – kompozitorę Ritą Mačiliūnaitę, dirigentus Ričardą Šumilą ir Julių Geniušą, dramaturgę Ingridą Gerbutavičiūtę.
Kodėl choreografas apsisprendė imtis ne įprasto šokio spektaklio, o baleto ir operos sintezės?
Anot paties I.Galili, tokiu sumanymu jis privertė save atsitraukti iš kūrybinio komforto zonos ir siekė praplėsti sustabarėjusias teatrinių žanrų teritorijas.
Paprastai tokio rango šokio pasaulio kūrėjai Lietuvos scenoje ne kuria naujus, o adaptuoja kituose teatruose anksčiau rodytus savo spektaklius.
I.Galili apsiėmė būti ne tik „Amžinybės ir vienos dienos“ choreografu, bet ir vizualinės spektaklio pusės kūrėju – šviesų, dekoracijų bei kostiumų autoriumi.
Jis parašė ir spektaklio ištakomis tapusius eilėraščius: būtent I.Galili poezija tapo įkvėpimo šaltiniu ir premjeros kompozitorei Ritai Mačiliūnaitei, ir dramaturgei Ingridai Gerbutavičiūtei.