Penktadienio popietę režisierius Romas Zabarauskas feisbuko paskyroje pasidalijo jautriais žodžiais. Jie – apie prieš trejus metus mirusį jo tėvą.
„Lapkričio pradžioje prisimename mirusiuosius. Sudėtinga tema, staigiai nubloškianti į tai, ko negalime iki galo pažinti. Pats kol kas praradau vieną sau gyvenime iš tiesų artimą žmogų – tėtį. Tai įvyko prieš tris metus, 2016-ųjų lapkričio 19-ąją. Aplinkybės, kuriomis sužinojau apie tėčio mirtį, buvo itin absurdiškos.
Ketvirtadienį įvyko mano filmo premjera Lietuvoje. Į ją kviečiau tėtį, kurio nuomonė apie mano kūrybą man visada buvo įdomi. Jaučiausi nedrąsiai, nes šiame filme autoironiškai pateikiau save kaip pagrindinį personažą, atskleisdamas ir „savo“ santykius su tėvais.
Filme pasakojamas santykis su tėčiu – tipiškai „lietuviškas“ ir negatyvus, bet tai nebuvo pagrįsta mūsų tikrove. Tad buvo neramu, kokia bus tėčio reakcija.
Ir staiga šeštadienį sulaukiu brolio skambučio – tėtis mirė nuo infarkto. Mane apėmė visa sauja jausmų: ne tik absoliutus šokas, bet ir panika, kad mano filmas prie to kaip nors prisidėjo, o kartu gėda, kad leidžiu sau taip egocentriškai galvoti.
Vėliau sužinojau, kad tėtis nespėjo apsilankyti filmo premjeroje, nes jau jautėsi nekaip. Nusipirko bilietą šeštadieniui, tačiau tą rytą mirė.
Moralo čia nėra jokio, tiesiog mano egoistinis būdas atsiminti netektį. Tėčio šešėlis, akivaizdu, toliau šmėžuos mano filmuose. Kaip ir kiekvieno mūsų tėvai ar globėjai lydi mus visą gyvenimą. Gyvi būtų, ar mirę.
O jei moralo vis dėlto reikia, tuomet dažniau tikrinkitės sveikatą ir rūpinkitės savimi“, – socialiniuose tinkluose rašė jis.
