Pranešimus skaitė daug garsių moterų, savo patirtis perduodamos kitoms. Kaip nepasiduoti? Kaip išlikti stiprioms net ir sunkiausiu metu? Šioje konferencijoje buvo atsakyta į daugelį moteris kamuojančių klausimų.
Renginį moderavo puikiai žinonma televizijos laidų vedėja Daiva Žeimytė-Bilienė. Renginio pradžioje ji pateikė ir staigmeną – ant scenos pakvietė kalbos sakyti savo vyrą, parolimpietį Mindaugą Bilių.
Tarp pranešėjų buvo galima išvysti Laviją Šurnaitę, Aistę Jasaitytę, Jurga Baltrukonytė, Renata Šakalytė-Jakovleva ir kitas.
Vakaro vinimi tapo unikali motyvatorė su nepaprasta gyvenimo patirtimi – Inga Lizdenytė.
Scenoje ji pasirodė su tema „Nesustabdoma. Sėkminga. Laiminga. Pradėk!“.
Ingos istorija verta pačių geriausių, dramatiškiausių filmų ir knygų. Bet svarbiausia – visų dėmesio.
Dramatiško likimo moteris, kuri prarado galimybę vaikščioti ir liesti, iš naujo išmoko gyventi, vėl įsimylėjo gyvenimą ir būdama neįgali pasiekė didžiausius savo tikslus.
Ji tikra kovotoja, o jos moto „Nesustabdoma, tai pasirinkimas“ – daugybę kartų nuskambėjo renginyje. Ji drąsino tūkstančius moterų siekti savo tikslų ir svajonių.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje, gyvenanti Inga sako: „Avarija įvyko, kai man buvo 22-eji. Praėjo 20 metų. Jie prabėgo akimirksniu.“
Konferencijos metu ji prisiminė, kai jos draugo sprendimas su automobiliu važiuoti nuo Tauro kalno 160 km/val greičiu, buvo paskutinis.
„Neleidau sau niekada pasiduoti. Žinia, kad patekau į avariją, man nesukėlė jokių jausmų. Bet kai man pradėjo leisti šiek tiek mažiau vaistų, atrodė, kad mane kažkas žadino iš gilaus ir ilgo miego. Galiausiai, turėjau pažiūrėti realybei į akis. Pasirodo, ta avarija buvo žiauri, kuri sukrėtė visą šalį.
Mūsų automobilis trenkėsi į stulpą, lūžo pusiau, o draugas mirė. Ačiū Dievui, likau gyva, bet ši avarija pasiglemžė pusę mano kūno ir sugriovė mano gyvenimą“, – jautriai pasakojo ji.
Ji visuomet galvojo, kad avarijos gali nutikti kažkam kitam, tik ne jai.
„Išvažiavau laiminga, o atsibudau reanimacijoje. Per vieną akimirką mano gyvenimas tapo košmaru, kuriam atrodė galo nebus. Emocinis skausmas... Kartais norėjosi staugti ne savo balsu. Tuo metu prarasti kojas prilygo jausmui prarasti savo gyvenimą. Tuo metu ir Vilnius nebuvo pritaikytas neįgaliesiems.
Niekada nepamiršiu, kai atvežė mane į mano kambarį. Pažiūrėjau žemyn ir vietoj savo kojų mačiau kilimą. Supratau, kad viskas sugriuvo negrįžtamai. Negalėjau nieko“, – sakė ji.
Inga įsitikinusi, kad tai, į ką sutelki dėmesį, daro tiesioginę įtaką tavo gyvenimo patirčiai ir galiausiai likimui.
Po kurio laiko, pamačiusi ir kitų patirtis, Inga įžvelgė šviesias spalvas – jei neturi kojų, gali stengtis įsigyti protezus, jei nevaldai kairės rankos – bet juk turi dešinę.
„Supratau, kokia, vis dėlto, esu laiminga. Kūriau planus. Supratau, kiek daug aš galiu ir kiek aš galiu. Koncentruokitės į tai, ką jūs turite ir ką galite. Netrukus sutikau labai panašaus likimo žmonių. Jie juokaudavo. Anksčiau nesuprasdavau, kaip žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, gali juokauti. Tačiau juk viskas priklauso nuo to, ką tu jau turi ir ką gali iš to sukurti. Mane įgalino pasikeitęs mąstymas. Jei aš būčiau kreipusi dėmesį į kliūtis, aš nebūčiau šiandien tokia, kokia esu“, – sakė ji.
Išėjusi po reabilitacijos centro, Inga ryžosi įgyvendinti savo tikslus – nuvažavo į ortopedijos centrą.
„Profesorius pasakė, kad niekada negalėsiu vaikščioti, nes mano fizinė būklė per sunki. Tačiau, galų gale, man buvo pritaikyti protezai. Tik su jais buvo sunku.
Tačiau išmokau vaikščioti, net laiptais lipau. Niekas negalėjo patikėti. Buvau pirma pacientė, kuri iš to centro išėjo savo kojomis. Bet man skaudėjo nepakeliamai. Negalėjau net atsisėsti. Per kraują vaikščiojau. Man atrodė, kad mano svajonė vaikščioti dužo. Bet tai nesutiko su mano vizija. Nutariau keisti savo strategiją“, – įsitikinusi moteris.
Ji pradėjo ieškoti pagalbos užsienyje. Parašė laiškus ir įvyko stebuklas – į jos laišką atsakė Amerikos specialistas, kuris nutarė padėti.
„Jo dėka išvykau į Kaliforniją. Šešis mėnesius buvau, net nežinojau, kad tiek daug turiu atkaklumo. Praėjus pusei metų, į Lietuvą grįžau pasiekusi savo svajonę – galėjau vaikščioti be skausmo. Savo šeimą pasitikau stovinti. Galėjau pati atsisėsti“, – sakė ji.
Ir čia įvyko dar vienas stebuklas – ji ne tik vaikščiojo, bet ir įvykdė svarbiausią tikslą. Ji šoko.
„Niekada neklausykite tų, kurie mėgins sumenkinti jūsų pastangas. Sugriauti jūsų svajones“, – pabrėžė ji.
Grįžusi iš Amerikos vaikščiojanti ji nuėjo į tą pačią vietą, iš kurios išėjusi su draugu pateko į tragišką avariją.
„Aš pasijutau stipri. Pasakiau sau, kad neleisiu, jog avarija diktuotų savo sąlygas. Per avariją praradau kojas, bet ten pat įeisiu su savo kojomis. Buvau euforijoje. Bet greitai supratau, kad protezai man neatnešė tai, ko siekiau. Lietuviškas klimatas ir nepritaikyta aplinka, vis dėlto, buvo kliūtis. Ką daryti? Mano vizija buvo, kad gyvensiu pilnavertį gyvenimą. Nutariau palikti savo šeimą, draugus ir vykti į Kaliforniją įgyvendinti savo tikslą. Tiesa, neturėjau nei pinigų, nei kur gyventi. Buvau vežimėlyje ir dirbanti tik viena ranka. Galiausiai, neturėjau teisės ten gyventi“, – sakė ji.
Tačiau vėl tikėjimas ją įgalino. Grįžusi į Kaliforniją, po truputį jai pradėjo sektis – ji turėjo, kur gyventi, gavo elektrinį vežimėlį, pradėjo vaikščioti į mokyklą, atsirado kompanija, kurioje galėjo dirbti.
„Atrodė, kad štai, pasiekiau savo galutinį tikslą. Manęs niekas nestabdė. Galėjau daryti ką noriu. Bet tada dar nežinojau, kad baisiausia gali būti ateityje. Kai liko tik vienas žingsnis iki mano tikslo pasiekimo, per vieną naktį sugriuvo viskas į šipulius.
Taip jau gavosi, kad mano gyvenimo atstatymas susipynė su meilės istorija. Kuri mane aukštai pakėlė ir padovanojo mano svajones, mano gyvenimą, man davė norą gyventi. O vėliau paėmė ir mane paleido. Aš nukritau ir stipriai susižeidžiau.
Tai atnešė daugiau skausmo, nei ta akimirka, kai pamačiau, jog neturiu koju. Pirmą kartą gyvenime nebenorėjau daugiau nieko. Supratau, kodėl žmonės nusižudo, kai išsiskiria su žmogumi, kai patiria išdavystę...“ – sakė Inga.
Tiek kovojusi, ji buvo nuleidusi rankas ir nusprendusi grįžti į Lietuvą. Tačiau kambariokas jai sakė įkvepiančius žodžius.
„Aš tarsi žinojau, kad negaliu sustoti, bet neturėjau jėgų. Skridau atgal į Lietuvą su ašaromis. Su protezais negalėjau vaikščioti, nes prasidėjo medicininės problemos. Grįžau į tą patį kambarį, o prie sienos stovėjo protezai. Nenorėjau nieko, bet visada buvo įstrigę kambarioko žodžiai, kad esu nesustabdoma“, – kalbėjo ji.
Ir tuomet jos gyvenime atsirado dar viena galimybė išvykti į Ameriką. Suėmusi save į rankas, tvirtai tarė, kad niekam neleis sugriauti jos gyvenimo – nei avarijai, nei vyrui.
„Susirinkau lagaminus, sėdau į lėktuvą ir vėl skridau ten, kur buvo sudaužytos mano svajonės. Nuo to laiko gyvenu gyvenimą, apie kurį svajojau. Dievas mane išlaisvino iš to skausmo. Esu dėkinga už tai, ką aš patyriau“, – sakė ji.
