Aušra Maldeikienė pasidalijo geromis naujienomis: „Ligos požymių dabar nėra“

Praėjusiais metais, rugsėjį, europarlamentarė Aušra Maldeikienė (61 m.) prisipažino serganti krūties vėžiu. Šiandien ji turi gerų žinių.

Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.
Aušra Maldeikienė.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>LNK nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>D.Umbraso nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>D.Umbraso nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Aušra Maldeikienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Lrytas.lt

May 6, 2020, 4:49 PM

„Išgirdusi, kad sergu, bijojau vieną dieną. „Googlinti“ aš moku. Atsidariau internetą, pažiūrėjau, koks išgyvenamumas sergančių pirmos stadijos krūties vėžiu, ir nusiraminau. Tiesa, paklausiau gydytojos, kokia tikimybė, kad man pavyks numirti.

Gydytoja pasakė, kad jei nesigydysiu cinamonu ar ciberžole, jei neatsisakysiu operuotis, jei nešoksiu iš devinto aukšto pro langą, gyvensiu“, – sausį laidoje „VIDO VIDeO“ yra kalbėjusi A.Maldeikienė.

Socialiniame tinkle europarlamentarė pranešė apie pagerėjusią būklę.

Gegužės 5 dieną Nacionaliniame Vėžio institute Aušrai buvo atikta paskutinė radioterapijos procedūra. Moteris sako, kad ilgas devynerių mėnesių kelias per operaciją, chemoterapiją, aktinoterapiją baigtas.

„Ligos požymių dabar nėra, o jaučiuosi taip, kaip prieš kokius pusantrų metų, kai patyliukais sėlindama tada dar neįvardinta liga kasdien mažino jėgas palaipsniui pasiimdama ir miegą, ir galimybes baigti darbus.

Nors per visą gydymosi laiką dirbau ir praleidau vos porą posėdžių (kelionė į Briuselį tuo metu jau būtų buvusi per sunki), vis dėlto jau kelias savaites galiu dirbti ilgas valandas kaip anksčiau, o rašoma knyga, kurią senkančios jėgos privertė kuriam laikui atidėti, vėl sparčiai juda į priekį.

Nuoširdžiai dėkoju visiems mane gydžiusiems gydytojams ir mieloms slaugėms, o ypatingai prof. Valerijui Ostapenkai, chemoterapijos daktarei Monikai Drobnienei (širdis jaučia, kad ji yra tobulas tokią ypatingą psichologiškai sudėtingą bei išskirtinių intelektualinių gebėjimų reikalaujančią sritį pasirinkusio gydytojo pavyzdys) bei daktarei radioterapeutei Daivai Sendiulienei (nors susitikome jau tada, kai abiejų veidus dengė kaukę, tad gydytojos gatvėje net nepažinčiau, bet jos gerus patarimus ir rekomendacijas stropiai vykdau).

Išskirtinai turiu paminėti ir chemoterapijos skyriaus slaugutes, kurios lakstė it voverės, plaštakose rasdavo neįžvelgiamas venukes, nes tikrosios venos labai mikliai atsisakė tarnauti, ir stulbinančiu greičiu milimetriniuose latakėliuose statė lašelines.

Kaip jos tai padarydavo, man paslaptis ir dabar, bet – kokia bebūtų potencialiai grėsminga ilgas keturias ar penkias valandas trunkanti procedūra – jų maloni pagalba viską nuspalvindavo gražiomis spalvomis“, – rašė ji.

Ji teigia, kad šiuo tekstu dalijasi dėl to, kad daug žmonių, įskaitant žurnalistus, į jos ligą reagavo.

„Dauguma linkėjote man sveikatos ir jums dėkoju. Buvo ir tokių, kurie džiaugėsi, kad jau greit mirsiu, ir nors nesupratau, o koks jiems skirtumas gyva aš ar mirusi, bet juos užjaučiu – jiems dar tos dienos teks palaukti.

Išskirtinai mane įskaudino tie ir tos (ypač tokia itin saldžiai kalbanti ponia, kuri pasakė, kad jau tokios kaip aš sau viską išsimuša – visi, kas mane pažįsta, žino, koks tai atviras melas), kurie be jokių faktų teigė, jog mane gydė esą kažkaip ypatingai.

Tokiems žmonėms, kurie akivaizdu sprendžia pagal save ir, jei tik galėtų, visiems ant galvos užliptų, turiu pasakyti, jog mane gydė kaip visus (nes ir esu, kaip visi, nepadaryta iš jokios geresnės medžiagos ar kažkaip kitaip kuo nors ypatinga).

Taip pat noriu paminėti dar vieną nemalonų dalyką, kurį mano šalis privalėtų įveikti: visus, kurie vis dar galvoja, jog vėžio diagnozė yra mirties nuosprendis, informuoju, jog mokslininkai ne tik raupus ir daugybę kitų baisų ligų suvaldė, nes sukūrė vakcinas ir vaistus, bet ir vėžį dažnai įveikia.

Jau seniai daug daugiau žmonių išgirdę šią diagnozę gyvena ir dirba ilgus metus, nei miršta.

Norėdami tapti vakarietiška valstybe, tiesiog privalome į visus žmones, nepriklausomai nuo jų amžiaus, sveikatos, storumo – plonumo, etc. žiūrėti vienodai. Beje, gal nustebs anie chrizanteminių akių žmonės, mirsim visi. Jie irgi mirs.

Ir normalus žmogus gyvena apie tai žinodamas nuo kokių 6-7 metų (nebent jam nepasisekė su tėvais ir tie net apie mirtį nutyli).

Susirgusi vėžiu, priešingai nei rašoma kvailokuose esą moteriškuose žurnaliukuose tikrai nieko ypatingo savo gyvenime neperžiūrėjau ir neperrašiau išskyrus testamentą. Visada stengiausi gyventi taip, kad galėčiau mirti ir sąžinės neslėgtų kokios ypatingos nuodėmės.

Ilgametės dažnokų išpažinčių patirtys irgi padeda, jeigu nori gyventi blaivus, t.y. suvokiantis, jog esi mirtingas.

Kita vertus, mirtis yra Dievo dovana tam, kurio gyvenimas baigtas. Netgi jeigu dabar tektų atsisveikti visam laikui, galiu pasakyti, kad jau peržengiau septintą dešimtį, padariau daugybę dalykų (išties tiek daug, kad kartais dabar pati stebiuosi, kada spėjau), dalinausi savo žiniomis (o tai ir yra mano turtas) ir dabar galiu ramiai išeiti.

Karantinas tokiam žmogui, kaip aš, kuriam knygos, rašymas ir vertimai yra palaimos būsena – puikus laikas. Darbai juda. Beje, ir didžioji mano aistra – visokios daržovės beigi pomidorai tuoj užims savo vietą naujame šiltnamyje.

Geros jums vasaros. Nesirkite. O jeigu susirgsite, nesijaudinkite, o gydykitės. Mes Lietuvoje turime puikius gydytojus“, – dalijosi Aušra.

Primename, kad krūties vėžys – Lietuvoje labiausiai paplitusi moterų vėžinė liga. Krūties vėžiu per savo gyvenimą suserga maždaug kas devinta moteris.

Dažniausiai krūties vėžys užklumpa vyresnes nei 50 metų moteris, bet kartais susargdina ir jaunesnes. Vyrai taip pat serga krūties vėžiu, tačiau retai ir sudaro mažiau negu 1% visų krūties vėžio atvejų

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.