Mirė garsus Lietuvos operos solistas Vaclovas Daunoras

Eidamas 84-uosius metus pirmadienį mirė garsus Lietuvos operos solistas Vaclovas Daunoras.

Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras operos patriarchui A.Sodeikai skirtame vakare<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaclovas Daunoras<br>V.Ščiavinsko nuotr.

Lrytas.lt

Oct 19, 2020, 6:38 PM, atnaujinta Oct 19, 2020, 8:02 PM

Tai BNS patvirtino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas.

V. Daunoras gimė 1937 metais Žagarėje, 1962 metais baigė Lietuvos konservatoriją, kelis dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, buvo Dainavimo katedros vedėjas, profesorius.

Jo mokinės – operos solistės Jolanta Čiurilaitė, Sofija Jonaitytė.

V. Daunoras ilgus metus dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, Lietuvos filharmonijoje, Kauno muzikiniame teatre, o 1966-1968 metais stažavo „La Scala“ teatre Milane.

Solistas gastroliavo Europoje, JAV, Kanadoje, Egipte.

1988 buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

V. Daunoras 1994-2017 gyveno JAV, privačiai mokė dainuoti, 1996-2005 buvo „Metropolitan Opera“ teatro Niujorke solistas, su šiuo teatru gastroliavo Japonijoje.

Paskutinius metus operos solistas leido netoli Vilniaus esančiuose globos namuose. Parkinsono liga jį prikaustė prie lovos.

Beveik du dešimtmečius operos solistas V.Daunoras su antrąja žmona Egle Marija gyveno ant Atlanto vandenyno kranto Floridoje (JAV). Ten jis turėjo puikias sąlygas savo aistroms – žvejoti ir tapyti.

1993 metais išvykęs iš Lietuvos V.Daunoras buvo tarsi davęs tylos įžadus – nebendravo su Lietuvoje likusiais kolegomis ir nebuvo grįžęs į gimtinę.

Tačiau 2012 metais operos grandas pats nutraukė tylą, apsispręsdamas atvykti į Lietuvą.

„Ilgai galvojau: jei šiame gyvenime dar ryšiuosi kam nors svarbiam, tai nuvažiuoti į gimtąją Žagarę“, – tuomet viešėdamas gimtinėje prisipažino V.Daunoras.

Jis neatsisakė kvietimo dalyvauti beveik prieš penkerius metus vykusiame jau tradiciniame Žagarės vyšnių festivalyje ir savo buvusios klasės susitikime. Iš 48 klasės draugų daininkas pamatė jų kur kas mažiau – 21 bendraklasis ir abu auklėtojai tada, po 58 metų, jau buvo mirę. Nepaisydamas jau įsismarkavusios ligos, V.Daunoras klasės susitikime, vykusiame Naryškino dvare, kur veikė mokykla, kurią jis baigė, sodriu balsu traukė lietuvių liaudies dainas, pokštavo ir atrodė, kad jokios negandos negalėtų palaužti šio neišmatuojamo talento žmogaus.

Tačiau vis labiau kaustanti Parkinsono liga iš dainininko atėmė šiuos gyvenimo malonumus. Nors apie savo sugrįžimą į Lietuvą V.Daunoras nedaugžodžiavo, kai kurie jo bičiuliai prasitarė, kad būtent klastinga ir nepagydoma liga 2016-ųjų pradžioje jį jau visam laikui paskatino grįžti į Lietuvą.

Vilniuje gyvenantys sūnūs Tomas ir Vaclovas, kurių dainininkas susilaukė su pirmąja žmona, šviesaus atminimo balerina Gražina Žvikaite, netoli Vilniaus tuomet surado jam globos namus.

Čia V.Daunoras sutiko ir savo ilgametį koncertmeisterį Robertą Bekionį. Dar prieš vykdamas į globos namus daininkas žinojo, kad jo senas draugas ir kūrybos bendražygis dėl ligos taip pat buvo priverstas radikliai keisti gyvenimo būdą.

2017-aisiais dienraščiui "Lietuvos rytas" V.Daunoras pasakojo apie santykius su žmoną, karjeros vingius bei gyvenimą JAV. 

– Kodėl žmona su jumis nesugrįžo į Lietuvą? – paklausė globos namuose svečius mielai priimančio V.Daunoro.

– Ji labai bijo skristi lėktuvu. Bet ką gali žinoti, gal kada nors sugrįš. Ir aš dar nesu sugrįžęs į Lietuvą. Negrįžau mintimis dar ir į tuos laikus, kai būdamas vaikas liūdėjau, kad baigėsi karas, nes su draugais nebegalėsiu apsibintavęs galvą vaidinti kare sužeisto herojaus. Man tada atrodė, kad vaikų kare neliečia, kol pats nebuvau pastatytas prie sienos.

– Įsivaizduokite, kad esate scenoje. Ką jūs dabar norėtumėte uždainuoti?

– Nieko. Tik tas, kuris nesugeba įvertinti savo galimybių, galėtų postringauti, kad uždainuotų vieną ar kitą operos partiją. Bet duše kasdien dar prasidainuoju.

– Ar prisimenate operos partijas, kurias dainuodavote Lietuvoje?

– Žinoma, prisimenu. Karjeros pradžioje man buvo bandoma įrodyti, kad esu baritonas. Tačiau pats puikiai žinojau, kad esu bosas. Brangiausi man, ko gero, operoje „Karmen“ dainuoti Eskamilijo kupletai. Nors šiandien Lietuvoje svaidomasi žodžiu „legenda“ ir kartais net apie suvalgytą pyragaitį kalbama kaip apie kokią legendą, aš leisiu sau prisiminti prieškario Lietuvos dainininką Juozą Mažeiką. Nebuvau jo vertas.

– Kur jums, kaip dainininkui, pavyko labiau atsiskleisti – Lietuvoje ar Amerikos „Metropolitan Opera“ teatre?

– Su niekuo neįmanoma palyginti to, kad galėdavau pabendrauti ar išgerti kavos su tokiomis žvaigždėmis kaip Placido Domingo ar Luciano Pavarotti.

– Viena yra išgerti kavos su šiais operos grandais, o kita – būti pačiam pripažintu solistu. Juk jūs Lietuvoje buvote operos pasaulio žvaigždė.

– Tik įsivaizduojama. O gerdami kavą su P. Domingo ir L.Pavarotti dar ir uždainuodavome. Labai vertinu seno bičiulio Jono Bruverio kūrybą, ypač knygą apie Lietuvos vokalinį meną, kurioje nepamirštas nė vienas dainininkas. Bet ties mano pavarde Jonas kažkodėl parašė, kad „Metropolitan Opera“ dainavau tiktai antraeiles partijas. Į tai galėčiau atsakyti, kad nėra nei antreilių, nei trečiaeilių partijų. Kalbant apie „Metroplitan Opera“ dirbančius dainininkus, reikėtų pažymėti – jie neskirstomi, kas dirba pagal laikiną sutartį, o kas – nuolat. Visiems išduodamas šio teatro artisto pažymėjimas. Tokį turėjau ir aš.

– Herojumi buvote visą gyvenimą – nepasidavėte karo ir pokario žiaurumams, sovietinei valdžiai.

– Savimi galėjau būti tik pasiekęs „Metropolitan Opera“ teatrą, nors šį faktą Lietuvoje iki šiol ne visi nori pripažinti. 1975 metai mano gyvenime žymi visišką krachą. Vilniaus operos ir baleto teatre įvyko konfliktas, nes aš norėjau būti tokiu dainininku, kokiu buvau tapęs. Dar labiau mano situacija susikomplikavo 1976-aisiais, kai brolis Ričardas, dainavęs Vilniaus universiteto ansamblyje, per gastroles Prancūzijoje nusprendė nebegrįžti į Lietuvą. Buvau tapęs nepageidaujamu asmeniu.

– Ar konfliktas Vilniaus operos ir baleto teatre turėjo didelės įtakos jūsų karjerai?

– Tas konfliktas sujaukė mano gyvenimą ir kaišiojo pagalius į ratus, kad negalėčiau siekti karjeros, dainuoti prestižinėse pasaulio scenose. Ne vieną kartą buvau gavęs kvietimus išvykti į užsienį ir ne kartą jau buvau susikrovęs lagaminus, bet greitai tekdavo juos išsikrauti.

– Kas perpildė jūsų kantrybės taurę, kad 1993-iaisiais, Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę, išvykote į JAV?

– Prieš tai ėmiausi ne vieno projekto, bet mano planai atsimušdavo lyg žirniai į sieną. Netgi su pirmuoju po nepriklausomybės atkūrimo prezidentu Algirdu Brazausku apie tai esu kalbėjęs. Jis siūlė tarpininkauti tuomečiam kultūros ministrui Dainiui Trinkūnui, bet aš prieštravau. Nenorėjau lįsti pro rakto skylutę, kad įgyvendinčiau idėjas.

– Kokių idėjų turėjote?

– Man pavyko nuvykti į JAV, Hjustono „Grand Opera“ teatrą, ir susipažinti, kaip prie jo veikia operos studija. Tuometė šio teatro vadovybė pritarė mano idėjai kartu Vilniuje įkurti lygiai tokią pat studiją, sutiko padėti ir finansiškai, ir profesionaliai. Tačiau įgyvendinti šio plano nepavyko.

– Kas gi sutrukdė?

– Tuometė Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovybė. Jai mano idėja atrodė nepriimtina, nors vėliau teatre buvo bandoma kurti studiją, bet nesėkmingai. Po kurio laiko iš operos dainininkų norėjau suburti chorą. Tokį, koks daugybę metų yra Italijos „La Scala“ teatre. Italijoje manoma, kad ne visi, norintys tapti operos solistais, gali jais tapti, o dainuoti chore – ne gėda. Buvau nufilmavęs 30 „La Scala“ teatro choro repeticijų. Bet ir šis mano noras sukurti panašų chorą Vilniuje nerado atsako. Kiek vėliau pats išbandžiau operos choro dainininko duonos. Dalyvavau Hjustono „Grand Opera“ teatro surengtame konkurse dainuoti chore ir 1993 metais gavau kvietimą tapti jo nariu. Taip prasidėjo mano karjera Amerikoje. Tapau pasaulinio lygio operos dainininkų bendruomenės nariu.

– Kaip atsidūrėte Niujorko „Metropolintan Opera“?

– Padėjo mano antroji žmona Eglė Marija, kuri su tėvais į Ameriką pasitraukė po Lietuvos okupacijos, 1944-aisiais, būdama vos metukų. Ji puikiai išmano amerikietiško gyvenimo subtilybes, mane daug kur vežiojo, padėjo susitvarkyti biurokratinius reikalus. Taip pat skaitykite: Operos bosas galanda plunksną Susitiko du iškilūs dainininkai – Vaclovas Daunoras ir Liudas Mikalauskas Operos grandas Vaclovas Daunoras: „Man nesvarbu, kaip išeiti iš gyvenimo“

– Kai kurie jūsų bičiuliai, prisimindami, kaip jūs dainuodavote, yra pasakoję – kai miške užtraukdavote lietuvių liaudies dainą, šerkšnas nuo medžių krisdavo.

– Kai su broliais uždainuodavome pas gimines, troboje lempos tik dzu, dzu, ir užgesdavo. Bet čia jau, matyt, fizikos dėsniai – sutampa vibracijos. Mes visi trys – vyriausias brolis Paulius ir jaunėlis Ričardas – bosai. Paulius dainavo „basso serioso“ (centrinis bosas), aš – „basso cantante“ (aukštasis bosas), o Ričardas, mano mokinys, – „basso profundo“ (žemasis bosas). Gaila, kad mano broliai netapo rimtais dainininkais.

– O kaip prasidėjo jūsų karjera?

– Pirmasis į mane dėmesį atkreipė šviesaus atminimo muzikos mokytojas Antanas Kutka. Būdamas gal 9 ar 10 metų scenoje turėjau dainuoti „Ei, keleliai“. O man labai anksti prasidėjo balso mutacija. Net į mokyklą pradėjau eiti anksčiau, nė penkerių nesulaukęs. Sudainavau tris posmus. Laukiu. Salėje tyla. Pasisukiojau, pasisukiojau, ir išėjau namo. Jei nepatiktų, būtų nušvilpę. Paaiškėjo, kad žagariečiams dainuoti solo gali tik tenoras, ne žemas balsas. O aš buvau mažas, šleivomis kojomis. Mokytis muzikos į Vilnių iš gimtosios Žagarės išėjau pėsčias. Sostinėje pirmą naktį nakvojau bulvienojuose Žvėryne. Nors 1951 metais Vilniuje manęs niekas išskleistomis rankomis nelaukė, netrukus radau darbo „Lietuvos“ ansamblyje, su juo išvažinėjau visą Lietuvą. Vėliau prasidėjo mano, kaip operos dainininko, studijos ir karjera.

– Kaip vertinate tai, kad jūsų bendraamžiai ir vyresni solistai vis dar dainuoja?

– Kas tokie? A! Virgilijų Noreiką vertinu kaip labai rimtą ir originalų menininką. Jo balsas neturi jokių trūkumų, jei jis nedainuoja dramatinių operų partijų. Tačiau nuo seno buvo galima pastebėti, kad jis kopijuoja net Kipro Petrausko judesius. Tai – nieko blogo. Aš irgi trejus metus mokiausi pas K.Petrauską, bet išėjau iš jo klasės, nes buvau netekęs balso. Jis man, kaip mokytojas, visiškai netiko. Galėčiau drąsiai pasakyti, kad K.Petrauskas netiko ir V.Noreikai. Jei jis būtų mokęsis pas kitą mokytoją, būtų galėjęs tapti visai kitokiu dainininku. Mane išlydėdamas iš Italijos mūsų bendras mokytojas Gennaro Barroso pasakė: „Perduok Virgilio, kad jis – lyrinis tenoras.“ Tai – nežeminantis įvertinimas.

– Įvertinus tai, ko pasiekėte Lietuvoje, Amerikoje, ir jūsų asmeninį gyvenimą, ar esate laimingas žmogus?

– Nelygu, kaip suprasime laimę... Visada svajojau apie nerūpestingą senatvę. Bet sunki liga apribojo ir judėjimą, ir bendravimą. Atrodo, mano liga nebeilgai mane šioje žemėje laikys.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.