Apie moters mirtį pranešė jos buvęs vyras. Jautriu pasakojimu ir nuotraukomis jis pasidalijo socialinio tinklo paskyroje.
„Norėjau paprašyti jūsų pasimelsti. Ji buvo labai ryškus asmuo. Bet kokie nesutarimai, kivirčai ir panašiai – tik lukštai.
Visa tai galima perbraukti vienu kartu ir pamiršti kaip blogą sapną. Pagrindinis dalykas išliks – gėris, kurį ji atnešė į šį pasaulį.
Tai yra labai labai daug. Nufilmavau šį vaizdo įrašą prieš penkerius metus, kai Ilona gelbėjo dar vieną nurašytą ir, atrodė, beviltišką gyvūną. Ir tuo pačiu mes ją gelbėjome nuo viduje tykančių onkologijos nagų.
Tada gydytojai per daug netikėjo, kad ketvirtame etape įmanomi stebuklai. Tačiau stebuklas įvyko – dar penkeri gyvenimo metai, kuriuose buvo jos mylima saulė, draugų šypsenos ir šimtai išgelbėtų keturkojų.
Ji atidavė save jiems tiesiog nesavanaudiškai. Kada nors jie būtinai susitiks ir bus dėkingi už suteiktą naują viltį. Pasaulis tave myli“, – rašė buvęs sutuoktinis.
Po šiuo įrašu pasipylė begalės komentarų. Iloną pažinoję žmonės linkėjo šeimai stiprybės.
Širdį veriančiais žodžiais pasidalijo ir jos kolegos. „SOS gyvūnai“ socialinio tinklo paskyroje jie paskelbė jautrų įrašą.
„Mieli bičiuliai, šią naktį netekome Ilonos. Visiems, kas VšĮ „SOS gyvūnų“ vadovę pažinojo asmeniškai, ji buvo tiesiog Ilona, Ilonytė. Mažas narsus karys, keliolika metų kovojęs gyvūnų globos fronte, nepaisant rūpesčių, nusivylimų, sunkumų, kuriuos čia tenka patirti, o pastaraisiais metais – dar ir sunkios ligos sukeltų skausmų. Ilona visados svajojo organizuoti pagalbą gyvūnams, dar kai dauguma mūsų net nežinojo, kad yra tokia problema, kad ji tokio masto... „SOS gyvūnai“ be jos nebūtų atsiradę.
Dirbti teko didžiuliais krūviais, į direktorės pareigas įėjo ir kasdienis valymas, ir skambučių atsakinėjimas kone visą parą. Kai prieglaudos infrastruktūra dar buvo minimali, šaltomis žiemomis ji likdavo nakvoti vagonėlyje ant sofutės, apgulta globotinukų, nes bijojo, kad neužgestų krosnelės arba neįvyktų gaisras.
Ji priėmė į prieglaudą, į savo namų globą daugybę katinėlių ir šunų, kuriuos kiti išvadintų neperspektyviais: šlubų, senų, aklų...
Daugeliui mūsų „SOS kiemelis“ tapdavo paskutine priebėga, bet niekas taip nesidžiaugdavo, kaip Ilona, kai toks senukas rasdavo tikrus namus. Ir niekas taip nesielvartaudavo, kai jie išeidavo iš gyvenimo. Ji prisirišdavo prie visų, vadino globotinius savais vaikais: „Na, vaikai, kaip gyvenat?“ O jie šokinėja aplinkui, vos nenugriaudami, džiaugiasi. Mums be galo trūks Ilonos. Jos trūks ir Lietuvos gyvūnų globos sričiai.
Visų labiausiai jos trūks jos šeimai, vaikams. Nikai, Ieva, laikykitės. Negalime pakviesti atsisveikinti su Ilona Reklaityte, bet kviečiame bent namuose uždegti po žvakelę. Kai žinosime, pranešime, kokiose kapinėse ji atguls. Ilona tikėjo, kad mirtimi viskas nesibaigia. Vaivorykštės šalyje ją tikrai pasitiks, nes meilė niekados neišnyksta be pėdsakų“, – rašė bendražygiai.
