„Turbūt, Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris šitiek metų rengtų tą pačią televizijos laidą. Esu įrašytas ir į Lietuvos rekordų knygą, kaip ilgiausiai vedęs laidą 1991-ųjų sausio 13-osios naktį“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo savo gyvenimą kaip knygą vartantis ir žurnalistiką pirmąją, o krepšinį – antrąja meile vadinantis profesionalas.
– Nuo ko ir kada prasidėjo jūsų, kaip žurnalisto, karjera?
– Tiems, kurie turi mažus vaikelius, aš visuomet sakau, kad jei jų atžalos pajunta kažkokį tai norą, užsidegimą, reikia jiems netrukdyti. Tegu jie įgyvendina savo svajonę, tuomet darbas jiems bus džiaugmas, malonumas, jie niekada nepavargs.
Pamenu, šeštoje klasėje auklėtojas atnešė tuščią šampano butelį ir liepė į jį patalpinti lapelius su užrašytais norais, kuo mes norime tapti. Aš įrašiau, jog būsiu radijo diktorius.
Kulautuvos mokykloje, kurioje mokiausi, direktorė buvo Valerija Smilgienė, mergautinės jos pavardės nežinau. Ji buvo pokario laikų radijo pranešėja. Taip pat Kulautuvoje veikė tuberkulioze sergančių asmenų sanatorija, kurioje, kažkodėl, daugiausia buvo kultūros žmonių. Prisimenu, jog ten sutikau Vytautą Kybartą (1930-1989).
Paskui, devintoje klasėje, net pabandžiau iš fizikos kabineto transliuoti laideles per ilgąją pertrauką. Na, o man bebaigiant vienuoliktą klasę, Lietuvos radijas paskelbė vyrų diktorių konkursą Kauno radijuje. Susirinko keletas šimtų kandidatų, aš parašiau pareiškimą, sudalyvavau, patekau, berods, tarp keturių geriausiųjų. Kauno radijo jaunimo laidų redaktorius Vladas Daugėla tada manęs paklausė: „Ką, tu robotu nori būti?“ O aš atsakiau, jog noriu būti radijo diktoriumi. „Ne, diktorius yra robotas“, – man tuomet pasakė jis.
Baigiau vidurinę, radijuje tuo metu nebuvo etatų, mane pakvietė dirbti į Kauno rajono laikraštį, kuriame pradirbau tris metus.
1968-ųjų vasario 16-ąją Vilniuje buvau priimtas antruoju žmogumi į Vilniaus televizijos Kauno redakciją. Kaip viskas prasidėjo, taip ir nepasibaigia.
Galiu tik pasakyti, kad man visos dienos yra vienodos. Nesvarbu, ar tai – šeštadienis, ar sekmadienis – visada užsiiminėju kūryba. Kas mane žino, gali paantrinti, jog man nesvarbu ir ar rytas būna, ar vakaras. Esu pats laimingiausias.
Apskritai, esu pastovus žmogus. Turbūt, Lietuvoje nėra nė vieno, kuris šitiek metų rengtų tą pačią televizijos laidą. Esu įrašytas ir į Lietuvos rekordų knygą, kaip ilgiausiai vedęs laidą 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Laida truko maždaug 11 valandų 15 minučių.
Rekordų specialiai neseku, bet, matyt, taip jau lėmė likimas. Arba kažkas iš viršaus įsakė, jog tai, ką pradedu, turiu tęsti tol, kol galiu.
– Jūsų nuomone, kaip per visus šiuos metus kito žurnalistika, jos suvokimas Lietuvoje?
– Matote, anais laikais mes neturėjome iš ko mokytis. Jeigu šį tą ir išmokau, tai Lenkijos televizijos dėka: Kaune matėme iš Lenkijos transliuojamas laidas, filmus.
Žinoma, pats baigiau žurnalistiką, taigi, žinojau, kas yra informacija, komentaras, reportažas ir taip toliau. Žinojau tai, ko daugelis šiandieninio jaunimo nesugeba atskirti, daugelis nesugeba atskirti informacijos nuo savo pačių komentarų, viską jie suplaka į vieną.
Anuomet, bijodami partijos ir vyriausybės, stengdavomės nedaryti jokių klaidų, apie savo nuomonę nebuvo nė ką galvoti, svarbiausia būdavo pateikti neiškraipytą, taisyklingą pašnekovo nuomonę.
O dabar vyrauja tikra laisvė. Visi rašo, laidas veda, kaip tik nori!
Aišku, šiuo metu yra ir daug puikių laidų, kone visi moka anglų kalbą, turi sukaupę daug informacijos. Tačiau kartais laidų vedėjai pradeda save pernelyg aukštinti ir tyčiotis iš kitų. Yra ir aukšto lygio rašinių. Bet tas noras pasirodyti, jog esame gudresni už kitus, yra stiprus.
Dar pastebėjau, kad esame linkę ne tik į vieną suplati kelis skirtingus žanrus, bet ir aukštinti ar žeminti vieną tam tikrą asmenį iki begalybės. Arba į laidas pasikviesti kelių skirtingų partijų atstovus ir aiškiai išreikšti savo palaikymą vienai pusei. Nors mūsų, žurnalistų, uždavinys yra paklausti ir išklausyti daugiau nei vienos pusės nuomonės...
Dabar žurnalistai neretai tampa ir advokatais, ir oponentais. Aklai žmonės tiki ir tuo, ką perskaito internete, ypač daug dėmesio dabar skiriama sensacijoms.
Manau, kad senosios kartos žurnalistai, tikriausiai, gerokai mažiau pažeidžia etikos taisykles: nelenda po antklodėmis, nesižavi matę negražų vieno ar kito žmogaus poelgį, nepuola, nesityčioja iš kitų. Kitaip tariant, seniau daugiau dėmėsio, galbūt, buvo skiriama profesionalumui.
– Sensacingas, tam tikrus asmenis kritikuojantis ar žeminantis turinys, kaip jūs minėjote, sulaukia didžiulio dėmesio. Ar gali būti, jog profesionalumas yra sumažėjęs ne tik žiniasklaidoje? Kad ir patiems žmonėms įdomesnės pasidarė greitai perskaitomos sensacijos, o ne profesionalūs, tačiau ilgi rašiniai, laidos?
– Tikriausiai. Viskas, kaip tame anekdote: žaibas trenkė į kaimyno kluoną, o kitas kaimynas jam ir sako: „Jis man nei draugas, nei priešas, bet kaip gražiai dega!“
Žmonės tokie jau yra: ten, kur kas nors nužudoma, išprievartaujama, kur paleistuvaujama, yra įdomu. Žmonės nuo tų rūpesčių yra pavargę ir tokį turinį pamatę džiaugiasi, jog jų šeimose taip nėra.
Galiu pasakyti ir dar kai ką. Jau kelius mėnesius esu išrinktas Lietuvos Spaudos, radijo ir televizjos rėmimo fondo tarybos pirmininku. Per dešimt metų nei kiek nepadidėjo valstybės skiriamos lėšos įvairiausiems projektams įgyvendinti.
Skaudu, kad tie, kurie nori, jog žurnalistika atspindėtų gyvenimą, jog būtų profesionali, neprideda nė vieno euro. Vietoje to, yra sugalvojama, kad šį fondą reikia panaikinti ir kurti jį kitaip, prijungti prie kitų tarybų. Vietoje to, kad būtų susitinkama ir bendrai aptariami bei priimami sprendimai, yra sprendžiama kažką tiesiog keisti. Yra klausomąsi tų, kurie šaukia iš tribūnų, o ne tų, kurie tikrai žino, ką pasakyti. Bet toks yra gyvenimas.
– Grįžtant prie televizijos, kodėl prieš keletą dešimtmečių nusprendėte vis tik palinkti sporto žurnalistikos pusėn?
– Anais, tarybiniais laikais, buvau „Panoramos“ korespondentas. Man buvo nusibodusi politika, tas socialistinis lenktyniavimas, darbo pirmūnų portretai, melžėjų rezultatai... Juokingiausia, kad dvi savaitės į priekį visi žurnalistai turėdavome valdžiai pranešti, ką filmuosime.
Nuo 1979-ųjų Kauno sporto halėje mano rengiami „Time outai“ buvo atgaiva, juos vedžiau dešimt metų. Būdavo, eidavau gatve, ir mane šaukdavo „Time outu“, dabar mane pamatę žmonės jau uždainuoja „Krepšinio pasaulyje“.
1992-aisiais iš Kauno pradėjome transliuoti „LTV2“ kanalą. „Užėmėme“ centrinės, Ostankino televizijos eterį, vietoje Maskvos laidų kūrėme savo laidas – kaunietiškas! Tai – ir „Video kaukas“, ir sveikinimų koncertai, ir mokomosios televizijos laidos... Reikėjo laidų, tad pradėjau rengti ir „Krepšinio pasaulyje“. Šitiek metų šią laidą kuriu tikrai ne dėl atlyginimo.
Klausiate, kodėl palinkau sporto žurnalistikos pusėn? Ogi todėl, kad buvo labai sunku. Jeigu paruošdavau interviu su Vytautu Landsbergiu (88 m.) jau būdavau landsbergininkas, jeigu su Algirdu Brazausku (1932-2010) – jau brazauskininkas... Tai mane labai nervindavo. Visuomet sakiau ir sakau: žurnalistas turi turėti dvi akis, dvi ausis, bet vieną galvą ir vieną širdį. Žurnalistas negali būti nei vienoje, nei anoje pusėje. Bet sportas irgi yra politika, nors ne tokia, tarp eilučių.
– Nesuklysiu pasakydama, jog esate garsiausias šalies krepšinio žurnalistas. Tikriausiai, per visą šį laiką buvo ir linksmų nutikimų. Kas iki šiol neiškrenta iš atminties?
– Buvo toks atvejis, kuomet vedžiau interviu tada, kai mano plaukai buvo uždengę ne tik pečius, bet ir apykaklę. Buvo išleistas įstatymas, teigiantis, jog vedėjai negali turėti ilgų plaukų, ūsų, barzdelių. Mane nubaudė, trims mėnesiams pašalino iš televizijos ekrano. Įsivaizduokite, kokie buvo laikai, iki kokių nesąmonių buvo prieita!
Dar pamenu 1998-uosius, Belgradą, kai „Žalgiris“ iškovojo Europos taurę, o po metų tapo ir „Eurolygos“ čempionu. Man, kaip žurnalistui, kaip žmogui, tokie įvykiai yra neužmirštami. Krepšininkų džiaugsmas, šventimas, jų sutikimas Karmėlavoje, nusileidus lėktuvui...
Arba 1986-aisiais, kai „Žalgiris“ Argentinoje iškovojo tarpkontinentinę taurę. Vietoje 22-23 valandos vakaro, komanda parskrido apie 5 ryto... Oro uoste buvo daugybė žmonių, vedžiau interviu.
Ar gi galima užmiršti, kai Kauno sporto Halėje „Žalgiris“ nugalėjo Maskvos „CSKA“ krepšininkus? Po rungtynių visi, kaip broliai, šventė restorane. Apskritai, daug mačiau, daug regėjau. Tikriausiai, šiuolaikiniai žurnalistai vietoj manęs jau parašytų bestselerį. Bet aš dar – užgrūdintas anų laikų, esu įsitikinęs, kad kai ką reikia pasilikti sau.
– Ar yra krepšininkų, tapusių artimais draugais?
– Vyresnių – taip. Galime sakyti, kad esame draugai, bet, kai susitinkame, apsikabiname lyg broliai. Draugystė išliko su tais, su kuriais rengiau interviu, laidas, filmus. Bet yra ir štai kas.
Nors daugelis sako, jog esu pasipūtęs, bet taip tikrai nėra, pastebiu, jog į mane žmonės atkreipia dėmesį, nužiūri. Tikrai žinau, kaip krepšininkams yra sunku atliakyti tą populiarumą. Daugelis jų paliko socialinius tinklus, užsislaptino, pavargo. Ir visų pakalbinti po rungtynių negali, į žurnalistą visi irgi skirtingai žiūri, iš savo varpinės.
Pavyzdžiui, buvau pirmasis parengęs interviu su Arvydu Saboniu (56 m.). Ar jį laikyti savo draugu? Na, mes vakare nesusitinkame, alaus negeriame ir kortomis nežaidžiame. Bet kai susitinkame, apsikabiname.
Žinote, man dažnai pasako, kad aš visai nesikeičiu. Toks pats, ir toks pats! O man ima juokas.
– Tad koks yra jūsų energijos šaltinis?
– Amžiną atilsį mano tėvelis mirė 95-erių, o mama – 96-erių. Manyčiau, kad genai. Bet gyvenime esu turėjęs įvairiausių ligų, negandų.
Kai man buvo penkeri-šešeri metai, sirgau tuberkulioze, 31-erių turėjau širdies problemų, buvau užsikrėtęs ir hepatitu C... Pusę metų nedirbau, visi kalbėjo, kad Mačiuliui – vėžys.
Lenkiu galvą prieš baltą gydytojų chalatą, bet aš susidraugavau su bioenergetiku ir be tablečių, energetiškai, išsigydžiau savo ligas.
Nieko niekada nežinai, bet iš visų jėgų stengiuosi judėti, atiduoti save, toks jau mano charakteris.
Štai, „Lietuvos ryto“ televizijoje jau reikia pradėti trisdešimtąjį „Krepšinio pasaulyje“ sezoną, tad ruošiu medžiagą.
