Vis dėlto, Rūtos vardą dabar žino kone kiekvienas lietuviškos televizijos žiūrovas. Ir nors visi tie metai dirbant prieš kameras šią moterį išvargino, ji atvira: „Myliu šį darbą“, – naujienų portalui lrytas.lt sako pomėgį bendrauti ir savo sūnuje vis dažniau pastebinti moteris.
– Rūta, prieš keletą dešimtmečių, kai pradėjote televizinę karjerą, sakėte, kad girdėjote nuomonių, jog televizija – ne jums. Kas suteikė jėgų ir užsispyrimo nepaisyti tokių prognozių?
– Tuo metu, kai pradėjau dirbti televizijoje, apie jokį „žvaigždės“ statusą nebuvo nė kalbos. Darbas televizijoje buvo vertinamas (bent aš jį vertinau tik taip ir vertinu iki šiol) lygiai taip pat, kaip slaugytojos, pardavėjos – man tai buvo visiškai žemiškas darbas. Neturėjau jokio tikslo būti ekrane ir jo nesiekiau.
Man labai patiko kalbinti žmones ir darbas už kadro buvo net įdomesnis. Aš perėjau visus TV karjeros laiptelius – nuo reporterio žinių tarnyboje, tekstų rašymo, interviu kūrimo, montažo, laidų vedėjos darbas tapo natūrali to tąsa. Kai pagalvoju, pati stebiuosi, kiek noro ir užsidegimo turėjau! Naktimis montažas, ryte paskaitos, po pietų – interviu. Tą sakau savo dukrai dabar – imkis to, kas tave „veža“, atiduok tam visas jėgas ir pamatysi, pasiseks. Yra didelė laimė dirbti SAVO darbą ir jaustis savo rogėse.
Aš esu baigusi medicinos mokyklą, seniau būčiau galėjusi dirbti slaugytoja (beje, jau tada man patikdavo kalbėtis su pacientais), taip pat Vilniaus Gedimino Technikos universitetą. Vėliau laimėjau konkursą į Žinių tarnybą – šio nelaimėjo daug žurnalistiką baigusių žmonių. Kai prasidėjo karjera televizijoje, aš, kaip jaunas žmogus, tiesiog norėjau būti reikalinga, skleistis. Mano galva, žurnalistika yra gyvenimo būdas. Tu turi būti smalsus ir žingeidus, vietoje nenustygstantys iš prigimties. Tau turi rūpėti KODĖL?
Pamenu, kai mane pasodino vesti žinių, man buvo vos dvidešimt metų. Įsivaizduokite didelę suveltą šukuoseną, akinukus... Stilistų nebuvo, tik vėliau atsirado grimuotojos, tad aš pasidažiau pati. Lūpos buvo ryškiai plytinės spalvos, po kaklu pasirišau didelį juodą atlasinį kaspiną, iki šiol prisimenu – dryžuoti marškiniai, vilnonis, plytos spalvos kostiumas paplatintais pečiais... Buvo komiškas vaizdelis! It iš filmuko apie katiną Leopoldą. Žinoma, tada mano apranga buvo labai madinga, tik šiandien į ją pažvelgus viskas atrodo juokingai. Nors, išėjusi į miestą, matau panašių vaizdų, istorija kartojasi. (Šypsosi.)
Tada išgirdau, kad netinku eteriui, bet to visiškai nesureikšminau. Na ir kas? Štai, jeigu man būtų pasakę, kad nenori manęs apskritai matyti šiame darbe, tikriausiai būčiau išgyvenusi. Televizijoje galiu dirbti viską. Ir TV studijos grindis šluoti – taip pat!
– Kodėl vis tik patraukėte pramoginės-gyvenimo būdo žurnalistikos keliu? Ar nenorėjote vesti, pavyzdžiui, politinių debatų?
– Tam reikia tam tikro būdo ir charakterio savybių. Aš esu idealistė. Kai buvau labai jauna, tikėjau, kad politika, tai – kova už idėjas, geresnį gyvenimą, tai – kompromisų menas, kova už geresnį žmonių gyvenimą, kuriuos tu atstovauji. Vėliau vis dažniau įsitikindavau, kad ji neretai yra kova dėl asmeninių ambicijų ir pilnų savų kišenių. Taip pat man visada buvo svarbiau mikro nei makro. Kitaip tariant, „paprasto“ žmogaus istorija. Esu tas žmogus, kuris myli kitą žmogų, esu girdėjusi ne sykį, kad ir matanti jį geresniu, nei šis yra, todėl „skersti“ jį TV eteryje man sudėtinga.
– Per visus šiuos dešimtmečius tikriausiai pasitaikė ir kuriozinių situacijų?
– Per tiek metų buvo visko. Esu likusi kelių valandų tiesioginiame eteryje laidos vesti viena, nes mano partneris buvo „kitame pasaulyje“ nuo tam tikrų medžiagų, buvau netekusi klausos ir balso tiesioginiame eteryje su politikais prieš pat savivaldos rinkimus – fantastiška patirtis! Tą laidą vedžiau su 39 temperatūros.
Esu klaupusis prieš pašnekovą ant kelių, kas išprovokavo fantastišką dialogą ir ne kartą stebėjusi, kaip iš studijos pabėga pašnekovai. Žmonės pamiršta, kad emocijos dažnai suteikia daug daugiau informacijos, nei nuobodus viešųjų ryšių agentūros nušlifuotas tekstas! Puikiai atsimenu pirmas Gerumo dienas, kai Lietuvos žmonės paaukojo vaikams 3 milijonus. To euforijos jausmo nepamiršiu – it pati būčiau juos gavusi!
Net ir po tiek laiko man ėjimas į studiją sukelia stresą. Tikrai nesijaučiu lyg su drauge eičiau gerti kavutės. Esu kalbėjusi su Arūnu Valinsku, kartu esame vedę ne vieną renginį. Buvo smalsu jo paklausti, ar po šitiek metų jis, žmogus, kuris tikrai neieško žodžio kišenėje ir gali sau leisti riebiai pajuokauti, šiame darbe jaučia įtampą. Jis prisipažino, kad taip ir tai yra normalu!
– Ar yra temų, apie kurias nenorite, negalite kalbėti?
– Mano temos visada buvo apie vaikus. Tuos, kuriuos paliko, nemyli, skriaudžia. Tačiau dabar jų sąmoningai vengiu. Mane ypatingai sukrėtė Matuko istorija. Aš savo akimis pamačiau, kaip veikia valstybinės įstaigos, kurios turi padėti. Buvo šokas. Net dabar, kalbantis su jumis, man yra sudėtinga apie tai šnekėti. Tai drasko mano sielą, sargdina mane.
– Legendininė Ellen De Genere savo pokalbių laidą vedė 18 metų. Sezono metu – nuo rugsėjo iki birželio – ji vidutiniškai pristatydavo 174 laidas, jas vedė penkis kartus per savaitę ir praleido tik vieną filmavimą. Kaip manote: tai – aklas pasišventimas savo darbui ar tiesiog neišvengiamybė kuriant autorines laidas?
– Sunku pasakyti, mano atveju netinka nė vienas variantas. Nesu pasišventusi, nesijaučiu atliekanti pareigą, tai tikrai nėra neišvengiamybė. Tiesiog jaučiuosi savo rogėse. Tai – mano gyvenimas. Tai esu Aš. Myliu šį darbą, man patinka žmonės, be galo mėgstu bendrauti. Net dabar savo sūnuje matau, ką reiškia ir kaip iš šono atrodo patalogiškas komunikabilumas. (Šypsosi.) Labai greitai susibendrauti ir atrasti kontaktą su žmogumi mane išmokė ir televizija. Tik mano sūnui nereikia dvidešimties metų. Jis tai moka ir dabar.
– Sakėte, kad šis darbas kelia ir daug streso. Nepaisant to, kad be galo mėgstate bendrauti, ar per visus tuos metus televizijoje nė kiek nepavargote?
– Televizijoje darbas vyksta kaip mokykloje: viskas prasideda rugsėjį ir baigiasi vasaros pradžioje. Vasarą apie televiziją nenoriu girdėti nieko. Faktas, kad bendravimas tave išvargina. Studijoje susirenka įvairūs žmonės, dažnai su savo didelėmis bėdomis, kartais tavo atžvilgiu nusiteikę ir nelabai draugiškai. Tu turi išlaviruoti, išklausyti.
Vedėjas visada „kaltas“, nepaisant to, kad yra vienas mažas straigtelis didelėje komandoje. Jis nuolat gauna krūvas žinučių, kam „pakvietė tą idiotą“ , kodėl sėdi negražiai, kalba ne tokiu balsu, atrodo tragiškai. Taip pat seka gausybė prašymų išspręsti turto dalybas, rasti katiną ir grąžinti žemę. Nekalbu jau apie moterų žinutes apie patiriamą smurtą ir prašymą gelbėti. Tai yra tikrai didelis psichologinis spaudimas. Jei atsakinėtumei į visus laiškus, savo gyvenimo nematytumei.
Turi prie to dėmėsio priprasti ir, turbūt, išmokti nereaguoti. Nes aptarinėjama – ne tik tavo išvaizda, bet ir šeima. Jeigu gerai atrodai, sako, jog pasidarei plastinę operaciją, jeigu natūraliai sensti – kad apsileidai...
– Jūsų laidas žiūri daugybė, o ką žiūrite jūs pati? Ar turite kokį mėgstamą Lietuvos ar užsienio pokalbių šou?
– Neturiu ir nežiūriu. Stebiu tik žinias ir esu detektyvų, siaubo filmų mėgėja. Dar žiūriu vaikiškus filmukus ir rekomenduoju „The sole“ arba KOKO. Pastarasis yra puikus pavyzdys, kaip vaikui papasakoti apie mirtį.
Matyt, kitas moteris labiausiai atpalaiduoja muilo operos, o mane – detektyviniai serialai. Mintinai žinau „Puero“, bet į šį serialą žiūriu kaip į tam tikrą laikmečio pasakojimą. Ką jau bekalbėti apie „Mentalistą“, „Daktarą Hausą“...
– Ir, vis dėlto, jei nebūtumėte televizijos laidų vedėja, kuo norėtumėte būti?
– Vaikystėje labai norėjau būti melžėja ir ištekėti už traktoristo. Nors skamba juokingai, tai tikriausiai reiškė, jog norėjau būti ūkininke. Ir taip gali nutikti. (Juokiasi.)
Norėčiau turėti savo ūkį, gal kokią prieglaudą, antra vertus, galėčiau leistis į misijas, būti mokslininke ir tyrinėti vandenynų dugną.
