V.Radzevičius gimė, augo ir didesnę gyvenimo dalį praleido Vilniuje, tačiau pastaruosius metus į sostinę atvažiuoja tarsi į svečius.
„Yra įvairių priežasčių, bet viena paprasčiausių – Vilnius tapo nepatogus gyventi. Ir, tiesą sakant, aš jau daug ko nesuprantu, kas jame vyksta“, – sakė Vytaras.
Lankytojai kartu fotografuojasi
Nors Varėnos rajone esančioje Merkinėje yra tik apie 1 300 gyventojų, čia Vytaras sumąstė užsiimti mėgstama veikla. Vasaros sezonu atvykę pasižvalgyti po Merkinės dvarvietę, svečiai išvysta prie puodų stovintį V.Radzevičių.
Kelionėse Vytaras dažnai domėdavosi vietiniu maistu, pats išbandydavo skaniausius patiekalus, o dabar, pagaliau, Merkinės dvarvietėje lankytojai gali savo skonio receptus palepinti su meile gaminamu gatvės maistu, kurio kultūros Lietuvoje nedaug.
„Mane pamatę lankytojai dažnai prašo nusifotografuoti kartu. Kartais nustemba, kad gyvai aš atrodau kūdesnis ar jaunesnis – tas mane ypač džiugina“, – juokėsi Vytaras.
Nuoma – 40 metų
Dešimtmetį Vytaras su šeima puoselėjo sodybą, tačiau prisipažįsta – Merkinės dvarvietė jam nebuvo žinoma vieta, o matė ją tik nuo piliakalnio. Prieš kelis metus iš vietinės bendruomenės sužinojo, kad vyksta dvarvietės nuomos konkursas ir keliautojas ėmė ieškoti bendraminčių, kad jame sudalyvautų, tačiau norinčių nebuvo.
„Du konkursai buvo paskelbti neįvykusiais ir paskelbtas trečias, kuriame buvo palankesnės nuomos sąlygos – tada su dar dviem bendraminčiais nutarėme bandyti. Įsteigėm įmonę „Merkinės muilo fabrikas“ – nes išlikę mūriniai pastatai XIX a. pabaigoje būtent muilo virimui ir buvo pastatyti.
Verslininkai vangiai reagavo į konkursą – buvome vieninteliai dalyviai ir išsinuomavom dvarvietę keturiasdešimčiai metų“, – pasakojo V.Radzevičius.
Kuria maisto festivalį
Tačiau vos tik Vytaras su bendraminčiais sukūrė visą veiksmų planą, visame pasaulyje nutiko tai, ko niekas nesitikėjo – pandemija sustabdė visas veiklas. Buvo sunku, tačiau nepaisant to, pavyko pradėti veiklą ir atidaryti gatvės maisto vasaros kiemą „Pasaulio puodai“. Žurnalistas intriguoja – tai tik maža dalis to, ką planuoja Merkinės dvarvietėje padaryti.
„Nevadinčiau šio veikiančio projekto restoranu. Tai labiau maisto festivalis su sava nuotaika. Atvažiuoji, ragauji, iš aukšto gėriesi vaizdais, kur trys upės suteka... O restoranas dar planuose, jis tikrai čia bus – su padavėjais, sava virtuve ir kitais atributais“, – sakė Vytaras.
Jis išsidavė, kad visuomet mintyse nešiojosi idėją apie restoraną, tačiau minčių apie lengvumą šiame versle nebuvo.
„Retas žmogus nepagalvoja, kad „atidaryčiau savo restoraną, būtų labai faina ir vargo nematyčiau“.
Aš daug ką žinojau, domėjausi, pažinojau ir pažįstu daug žmonių, kurie yra šiame versle. Būna ir sunku, ir nelengva, bet svarbiausia – nenuobodu“, – pabrėžė Vytaras.
Troško veiklos provincijoje
Kodėl V.Radzevičius nusprendė maisto ištroškusius pakviesti į... Merkinę? Juk daug kas verslą bando plėtoti didmiestyje, kur daugiau žmonių. Vytaras atviras – jis pasamonėje jautė norą, kad kuo daugiau veiklos vyktų vadinamoje provincijoje.
„Lietuva, lyginant, tarkim, su Latvija, yra tolygi šalis – turim ne vieną didmiestį, o daug miestų, kur daugmaž panašiai žmonės gyvena. Tai, manau, ir ta erdvė tarp miestų turėtų būti panašiai išsvystyta visoje šalyje. Juk esame labai mobili, keliaujanti tauta ir norintys per dieną nukanka pirmyn ir atgal, kur jiems reikia.
O karalių miestas Merkinė, be kita ko, turi ypatingą aurą. Tuo ji man įdomi, ir tai, manau, traukia daugybę žmonių. Nors yra ir paradoksas – Merkinė oficialiai yra miestelis, ne miestas“, – šypsojosi keliautojas.
Vytaras neįžvelgia minusų verslą plėtoti mažame miestelyje. Anot jo, tiekimą galimą lengvai susitvarkyti, pajuntama daugiau laisvės, o tvarkyti įvairius reikalus įstaigose galima be eilių.
„Ir žmonės paprastesni bei oras grynesnis“, – pasidžiaugė jis.
Planuoja dirbti ištisus metus
Kol kas Vytaras kartu su komanda darbuojasi vasaros sezonu, nėra įsirengę vidinių patalpų. Anot jo, labiausiai tam trukdė pandemija ir dėl sezoniškumo susidarantis finansų trūkumas.
„Kai tik renovuosim pirmą pastatą, dirbsime visus metus. Šiais laikais sunku prognozuoti, bet tikimės kitą rudenį atidaryti buvusią „skalbyklą“ – taip įvardintas mažesnis mūrinis pastatas, kuomet čia buvo senelių namai. Juolab, kad taip pat pradedame vykdyti projektą „Vietos kultūros verslumo skatinimas – Merkinės dvarvietė“.
Kartu su partneriais Lietuvoje ir Norvegijoje sukūrėme kultūros veiklų planą ir programą, kuri siekia atgaivinti Merkinės miestą ir apylinkes, pritaikant kūrybiškos vietokūros principus, gilinantis ir populiarinant didingą Merkinės istoriją bei unikalų krašto kultūrinį suverenitetą“, – apie ateities planus kalbėjo vyras.
Iš vietinių išgirsta ir komplimentų, ir pastabų
Vytaras pasidžiaugė, kad Merkinė gali pasigirti stipria bendruomene, kuri nestokoja įdomių idėjų ir minčių. Tad darbas čia – vienas malonumas.
Nors Merkinę Vytaras vadina savo namais, jis prasitarė, kad vietiniams jis „užeivys“. Dzūkijoje, Merkinės krašte, taip vadinami visi atsikėlėliai.
„Ir būsiu toks iki grabo lentos. Bet jie labai nuoširdūs, bendraujantys žmonės. Ir geri pasakoriai. Visi čia turi ką papasakoti. Būna ir komplimentų, ir pastabų. Bet dėl skonio juk nesiginčijama“, – nuoširdžiai kalbėjo žurnalistas.
Džiaugiasi kultūringais lankytojais
Merkinės dvarvietės ir „Pasaulio puodų“ lankytojai – smalsūs ir dažniausiai besišypsantys žmonės. Tarp jų – keliautojai, motociklininkai, šeimos.
„Ją aplanko daugybė žmonių, kurie, kaip taisyklė, būna pozityviai nusiteikę. Dažnam užgniaužia kvapą nuo vaizdo iš dvarvietės į Merkio ir Nemuno santaką bei piliakalnį. Labai džiaugiamės lankytojais.
Dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui – užsidarius vakare tvarkomės – beveik nerandame šiukšlių. Per du sezonus galiu pasakyti, kad tik dukart buvo „padauginusių“ alkoholio, bet tokie jie jau išlipo iš baidarių. Gal saulė per kaitri buvo“, – geros nuotaikos nestokojo V.Radzevičius.
Dėl autentiškos vietos „Pasaulio puoduose“ neleidžiama jokia muzika. Geriausios dainos – iš paukščių, gamtos, tad tai sukuria išties ypatingą atmosferą.
Jau antrą sezoną čia dirbo beveik 30 žmonių, iš kurių daugumą sudarė vietiniai. Darbuotojus Vytaras su kolegomis surado vietinių sukurtame feisbuko puslapyje.
Gavo daug pamokų
Vytaras atviras – kai tik atvėrė lauko kavinės duris, nesitikėjo tokio didelio antplūdžio: tai ir stebino, ir džiugino. Jis prisimena, kad pirmojo savaitgalio produktus sunaudojo per kelias valandas, o dar gamino viską ant gyvos ugnies, kūrendami malkas.
„Srautui sutvarkyti prieš antrą sezoną buvo investuojama į kasos sistemas. Pasimokėme iš pirmo sezono, nes tikrai nesitikėjome tokio antplūdžio. Pirmą atidarymo savaitgalį atsimenu kaip kokią legendą – tikėjomės kokio šimto žmonių, o jų buvo tūkstantis!“
Kviečia pažinti istoriją
Kalbėdamas apie Merkinę, Vytaras pabrėžia jos unikalią istoriją nuo LDK iki partizanų laikų.
„Istorija dažnai, tiesiogine ta žodžio prasme, lenda iš po žemių monetomis, šukėmis, kokliais. Juk visa Merkinė buvo nušluota nuo žemės paviršiaus per II pasaulinį karą. Bet jos aura, net gatvių struktūra – išliko“, – sakė jis.
Dar nebuvusiems, tačiau galvojantiems apie išvyką į Merkinę, Vytaras pažeria visą puokštę vietų, kurios nepaliks abejingų, sąrašą.
„Būtinai reikia aplankyti piliakalnį, apžvalgos bokštą ir muziejų. Tada – Dzūkijos nacionalinio parko ekspoziciją. Partizanų memorialą ir senąsias žydų kapines – jos siurrealistinės ir vienos didžiausių Lietuvoje. Paminklą karaliui Vladislovui Vazai. Greitai atsirasiantį paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Netoliese Subartonys su V. Krėvės-Mickevičiaus muziejumi ir totorių paveldu. Pavalgyti taip pat verta užsukti į bistro „Šilo kopa“ ar restoraną „Dzūkynė“. Kiekvienas čia ras pagal savo poreikius ir skonius. Ir sąrašas nuolat pildomas“, – pasidžiaugė Vytaras.
