Žinoma moteris pasakojo, jog prieš 34 metus studijose ją pastebėjo dėstytojas, garsus diktorius Darius Bulavas ir pakvietė dalyvauti diktorių konkurse. Edita nė nedvejodama sutiko ir iš bemaž 300 kandidatavusių moterų ji viena buvo atrinkta būti diktore televizijoje.
„Kadangi buvo komunistiniai laikai, niekas mums, tokiems snargliams, žinių skaityti neleido. Mes budėdavome programoje, kur žiūrovams pranešdavome, ką dabar matysite. Kai būdavo tarpai tarp programų, juos užpildydavome. Darbą greit įsisavinau. Jis buvo, viena vertus, labai nepatogus, kita vertus, patogus, nes prasidėdavo anksti, o baigdavosi vėlai.
Turėjau galimybę pagyventi kitokį gyvenimą nei kiti žmonės, kurie įprastomis valandomis eina į darbą ir tiesiog dirba. Per atostogas, šventes, savaitgalius beveik visuomet tekdavo dirbti. O paskui man toks tempas padėjo auginti vaikus. Tai buvo vienintelis darbas, kai aš buvau televizijos darbuotoja. Po to daugiau niekada nebuvau“, – pasakojo ji.
Nors dirbo ir privačioje įmonėje, moteris iš televizijos niekur nedingo. Priešingai – Edita sukūrė ir vedė ne vieną garsią laidą bei projektą. Žinoma moteris iki šiol eteryje ir lrt.lt veda pokalbių laidą „Svečiuose pas Editą“.
– Kuri jūsų laida ar projektas per visus šiuos metus televizijoje labiausiai įstrigo į atmintį?
– Žinoma, esu vedusi ne tik laidas, bet ir daug didžiulių koncertų bei projektų. Buvo metas, kai buvau viena pagrindinių didžiųjų koncertų ir renginių vedėjų. Na, o iš laidų atmintyje yra įstrigusios dvi – „Bobų vasara“ ir „Bėdų turgus“. Man, kaip laidų vedėjai, „Bobų vasaroje“ buvo labai smagu, nes viskas visuomet vykdavo netikėtai, nežinodavome, ar į laidą atvyks herojus, ar ne, negalėdavome jo suvaldyti. Tai buvo ne toks formatas, kur galėtum vienaip ar kitaip daryti pašnekovui įtaką. Mūsų laidoje žmonės pasakodavo intymias savo gyvenimo detales, ką šiandien jau būtų sunku įsivaizduoti. „Bėdų turguje“ buvo labai asmeniški pasakojimai ir pagalbos šauksmas, į kurį visuomet reaguodavome. Tai nebuvo instituciniai dalykai, o viskas iš širdies į širdį.
– 2001-aisiais startavo laida „Bėdų turgus“. Buvote ir laidos autorė, ir vedėja. Kaip kilo idėja rengti tokią laidą?
– Ketverius metus vedžiau laidą „Bobų vasara“. Žinoma, ta laida galėjo būti rodoma dar ir šiandien. Tokio tipo laidos tapo labai populiarios prieš ketvirtį amžiaus. Tai buvo pirmas sėkmingas pokalbių šou Lietuvoje, o jas ėmė labai kopijuoti. Mes reikalaudavome, kad žmogus būtų nežinomas, o iš jo istorijos būtų galima parašyti knygą. Aš tapau labai populiari ir tuo nusprendžiau pasinaudoti. Bevažinėjant po Lietuvos kaimus atsiskleidė toks vaizdas, tarsi niekas nevyksta, – kultūros namų langai išdaužyti, žmonės nelaimingi, vieni kitiems nenori padėti, daugelis emigravę. Tuomet man kilo mintis papūsti prieš vėją ir padaryti tai, ko niekas nesitiki, – projektą, kuris būtų visiškai kitoks. Jį realizavau ir jis gyvavo 16 metų. Jeigu tiek energijos būčiau nukreipusi mėgindama užsidirbti sau – seniai būčiau milijonierė.
– Kodėl nutrūko ši laida?
– Aš ją būčiau seniai nutraukusi, bet aplinkybės taip klostėsi, kad negalėjau to padaryti. Atsiradus socialiniams tinklams ir internetui siutuacija pasikeitė. Kiekvienas žmogus, kuriam reikia pagalbos, jos ieško per kitas platformas, kreipiasi asmeniškai.
O tie žmonės, kurie gyvena su negalia, gauna sisteminę pagalbą iš valdžios. Jiems tiesiog reikia nuolatinio rūpesčio, o ne tapti vienadieniais herojais. Tik tam tikrais momentais jiems gali reikėti kokios nors paramos. Taip pat ir gelbėtojų atsirado tiek, kad kartais būdavo nebeaišku, kam ko labiau reikia. Ar mums bėdžių, ar jiems.
– Kaip prisimenate šią patirtį kaip TV laidų vedėja?
– Su laida „Bėdų turgus“ tekdavo nešti didžiulį psichologinį krūvį. Atrodė, kad, kur tik nueitum, visi tik ir kalba apie tai. Net per privačius vakarėlius.
Mūsų redaktorės, atėjusios dirbti į šią laidą, pirmą atlyginimą visuomet palikdavo ten, kur nuvažiuodavo filmuoti. Situacija su metais vis lengvėjo, o vėliau atsirado šioks toks atsiribojimas.
– Jautriausia istorija, kurią prisimenate iš šios laidos?
– Pamenu, jog į mus kreipėsi vyras, kurio žmona sirgo skolioze, dukra – cukriniu diabetu, o sūnus turėjo psichikos sutrikimų. Jis buvo vienintelis sveikas žmogus šeimoje. Atsimenu, kaip jis sėdi po obelimi, žiūri žydromis akimis, groja akordeonu ir ramiai sau dainuoja. Tai buvo vienintelės jo paguodos ir pasilinksminimo akimirkos.
– Daugybė altruistinių akcijų – Žaliojo obuolio apdovanojimai, labdaros fondas „Bėdų turgus“, akcija „Nupirk duonos alkstantiems“ ir begalė kitų. Sakykite, kas paskatino to imtis?
– Tai buvo labai paprasta. Tais laikais buvo vieninteliai apdovanojimai Auksiniai svogūnai, kuriuos Arūnas Valinskas žmonėms įteikdavo už durnumą. Pagalvojau, kodėl žmogus turi būti išjuokiamas už kvailumą. Galbūt galima pagerbti už gerumą? Taip ir atsirado mano pirmosios akcijos.
– Tikriausiai ne kartą yra tekę ragauti ir tiesioginio eterio. Sakykite, ar jaudulys jums artimas? Kaip su juo kovojate?
– Prisimenu pirmąsias skaitytas žinias. Tada jaučiausi kaip kosmonautė, neprisiminiau nei kaip, nei ką skaičiau. Laikui bėgant prisijaukinau tiesioginį eterį. Nepasakyčiau, kad labai jaudindavausi. Tiesioginis eteris man net kartais labiau patikdavo, nes ten būdavo mažiau darbo. Tik ten reikdavo save labai kontroliuoti, kad nepasakytum ko nors per daug. Netiesioginiame eteryje tave girdės tik salėje esantieji, o tu tai iškirpsi, o jau tiesioginiame tave girdės visi.
– Kokių būta kuriozų?
– Pamenu, kai statėme „Žaliojo obuolio“ skulptūrą, visais techniniais dalykais užsiėmė mano tuometinis amžinatilsį vyras Gintautas. Mes iš vakaro turėjome didelį koncertą, o ryte turėjo būti atidengta skulptūra. Į atidarymą buvo sukviesti garbūs svečiai, tarp jų ir prezidentas Valdas Adamkus, tuometinis Vilniaus miesto meras ir daugelis kitų. Man skambina vienas pažįstamas žmogus tą dieną, kai mes turime atidengti skulptūrą, anksti ryte ir sako: „Aš nenoriu gąsdinti, bet jos ten nėra.“ Ačiū Dievui, Gintautas viską buvo suplanavęs, tik aš to nežinojau, kad nesinervinčiau.
– Ką jums davė televizija?
– Galimybę kurti. Aš gerai suprantu ir pažįstu televiziją, gerokai labiau nei kokį kitą žurnalistikos žanrą. Čia aš galiu padaryti iš esmės beveik viską. Gebu iš idėjos sukurti laidą. Galbūt nesiryžčiau komentuoti sporto ar atlikti politinių analizių... Nors pasėdėjusi mėnesį, manau, kad ir tai gebėčiau padaryti.
– Ką norėtumėte patarti jaunajai TV laidų vedėju kartai?
– Norėčiau palinkėti daugiau įsigilinimo į tai, ką jie daro, daugiau atsakomybės, skaityti daugiau knygų ir mažiau pasitikėti „Google“.
