Gražina Elena ir Antanas susipažino Panevėžio vidurinėje mokykloje – dešimtoje klasėje. Tuomet Gražinos Elenos klasė organizavo renginį su mokamu įėjimu, o štai Antanas su draugu panoro į jį patekti be bilieto. Toks susitikimas ir tapo lemtingu.
„Pažintis tokia keista. Mes tų vaikinų neįleidome, kol, galų gale, jie, vis dėlto, nusipirko tuos bilietus. Tame renginyje Antanas mane visą laiką šokdino, palydėjo namo, o tada ir prasidėjo...“ – pažintį prisiminė moteris.
Juknevičiai susituokė 1965 metais, liepos 31 dieną. Visuomet šią datą pamini ir prisimena artimųjų būryje arba dviese.
„Labiau paminime kas penkerius metus. O šiaip dviese nueidavome kažkur į kavinę arba į užsienį išvykdavome – tai labiau būdavo mūsų šventė, jaukus prisiminimų vakaras“, – pasakojo moteris.
Gražina Elena sako, kad kaip ir visuose namuose, jų taip pat – buvo visko. Tačiau tie metai atnešė daug gerų emocijų, patirčių. Įdomus darbas, įvairios situacijos šeimą tik stiprino. Gražina Elena prisiminė, kad į savąją veiklą ji buvo įtraukusi visą šeimą.
„Stengiamės visada vienas kitam padėti. Man vyras ypatingai daug padėdavo. Buvau restauratorė, mano objektai buvo sudėtingi, tai, būdavo, kai pradėdavau tyrinėti kažkokį objektą, reikėdavo kiekvieną perskaityti kaip neskaitytą knygą. Kiekvienas kultūros meno objektas turėdavo savo istoriją, tačiau tuomet nieko nebūdavo – istorinės medžiagos, tyrimų.
Aš taip įsijausdavau į tą darbą, kad įtraukdavau visą šeimą. Grįždavau po darbo ir abu kalbėdavomės, ką suradome, ką išsiaiškinome apie reikiamą objektą. O tada lėkdavome visi žiūrėti – ne tik iš instituto, bet ir šeimos nariai: vyras, vaikai.
Sūnus Antanukas taip būdavo įsitraukęs į visus tyrimus, jam buvo labai įdomu. Galvojau, kad tikrai bus restauratorius arba istorikas, o tapo lenktynininku. Visai neseniai man jis prasitarė, kad gal ir reikėjo jam studijuoti restauraciją“, – šypsojosi moteris.
Tiek daug metų santuokoje su vyru praleidusi moteris sako išmokusi sugyventi: kai kur – nusileisti, o kai kur tarti ir savo tvirtesnį žodį. Įvairiausiuose sprendimuose Juknevičiai visuomet stengiasi atrasti aukso viduriuką.
„Kai ilgai gyveni, pamatai tuos nesuderinamumus. Žmonės yra skirtingi. Pamatai silpnąsias puses ir tada laviruoji. Susipykti galima, tačiau reikia neturėti tų aštrių kampų, neperlenkti“, – svarstė moteris.
Ji sako, kad tvirtus santykius lemia pati susipažinimo pradžia: savęs branginimas, o ne išdalijimas.
„Dabar jaunimas pradeda labai greitai kartu gyventi, nusibosta vienas kitam. Mes su vyru buvome auklėjami pagal tradicijas, griežtai. Mano tėvai buvo religingi. Aišku, mūsų vaikai jau nebe taip gyveno, nes laikas viską keičia. Bet, iš tikrųjų, nereikia skubėti iškart apsigyventi, atsiduoti.
Reikia save pabranginti, patausoti. Iš to gimsta pagarba. Ir kai ne viskas taip lengvai pasiekiama, visai kitaip žiūrima į santuoką, vaikus. Tai tampa didžiausiu gyvenimo turtu“, – gražiomis mintimis dalijosi Gražina Elena.
Juknevičiai visą gyvenimą vadovaujasi vertybėmis. Ligi santuokos jiedu draugavo penkerius metus, tačiau kartu negyveno.
„Abu buvome studentai, bet tas ilgas bendravimas brandino santykius. Galų gale, per tuos draugavimo metus galėjome pasirinkti. Tačiau susikūrėme tam tikrą šeimos vertybių sistemą, supratome, koks žmogus labiausiai tinka: kad jis būtų šeimos žmogus, geras, turėtų šilumos. Bet tam reikia laiko. Taip, kaip geram vynui, taip ir šeimai reikia subręsti“, – užtikrintai sakė moteris.
Gražina Elena sako, kad jų visa šeima – iki pat šaknų idealistai. Juknevičiai visą savo širdį atiduoda Dautarų dvarui, esančiam Mažeikių rajone, kurį įsigijo prieš 16 metų. Moteris papasakojo ir neplanuotą jo nusipirkimo istoriją. Dukra Aurelija, kartu su dvaro paveldėtoja Undine Nasvytyte, važiuodama į Nidą, sumąstė aplankyti dvarą. Taip Undinė įkalbėjo Aureliją jį nusipirkti.
„O ten jau buvo stogas kiauras, langų – nebuvo. Viskas buvo išplėšta, net gyventojų nekviestų buvo atsiradę. Nežinau, kaip ji prišnekino mano dukrą. Pardavė nebrangiai. Dukra turi penkis vaikus, tai mąstė, kad vis tiek kam nors bus. Bandžiau ją perkalbėti: juk didelis atstumas – 350 kilometrų nuo Vilniaus. Sakiau, jog prie Vilniaus galima nusipirkti – pilna tų dvarų tuomet buvo. Tačiau ji neklausė. Dukra, pati būdama architekte, pastebėjo ypatingą dvaro aurą, gerą išplanavimą, vokišką, nestandartinę architektūrą. Man nieko kito nebeliko, tik pritarti jos minčiai“, – dėstė G. E. Juknevičienė.
Tačiau dukrai rankos taip ir nepriėjo prie dvaro restauracijos: penki vaikai, buitis. Tad Gražina Elena ir Antanas, patys būdami pensijoje, nutarė gražų objektą atgaivinti.
„Beveik griuvėsiai buvo telikę. Aplink vien miškas – tako nebuvo likę. Pinigų neturėjome, tačiau įsitraukėme į visą darbą. Pamatėme, kad dar galima gelbėti stogo konstrukciją, tai nusprendėme staigiai uždengti stogą. Ir po truputį taip viskas išsirutuliojo“, – kalbėjo moteris, kuri yra bajoriško Jelitos herbo atstovė.
Šiuo metu Juknevčiai savo dvare leidžia vasaras. Ypatingoje vietoje jiedu organizuoja įvairius kultūrinius renginius, klasikinės muzikos koncertus, o visus tokius romantiškus vakarus papildo pasivaikščiojimai nuostabiai sutvarkytame parke.
„Kuo toliau – tuo dar daugiau norėjome gražinti, viskas atrodė azartiška. Antanas ne šiaip sau lenktynininkas. Jis taip pat paveldėjo daug mūsų azarto“.
Gražina Elena Juknevičienė atvira – šiuo metu vyras turi sveikatos problemų, tad, svarbiausia, jiems yra sveikata ir vienas kito palaikymas.
„Norėčiau palinkėti mums lengvos, neskausmingos senatvės. Manau, kad visą laiką turi padėti vienas kitam. Visą gyvenimą juk gyvenai kartu...
Kai atsirado pas vyrą viena rimtesnė ligelė, pradėjau labai domėtis, auginti įvairiausias žoleles, turinčias gydomųjų savybių. Darau jam arbatas, masažus, įvairiausius kompresus. Be to, reikia ir psichologiškai padėti.
Manau, iki gyvenimo pabaigos turi išlikti tikru draugu. Kad tam žmogui, jei yra kažkokių problemų, būtų lengvesnė senatvė. Tam ir turi būti tvirta šeima – kad nebaisi ta senatvė būtų. Galų gale, jei ir liksi vienas, tai vaikai turi matyti tai ir tęsti vienas kito palaikymą...“ – išmintimi dalijosi moteris.
