Fausta Marija Leščiauskaitė prisiminė vaikystę: mokytojos ir veterinaro dukra buvo auklėjama griežtai

„Absoliučiai ne, tiesą pasakius – nė už ką. Mano geriausias laikas yra dabar. Labai vertinu tai, ką žmogui suteikia suaugusiojo gyvenimas. Jis sudėtingas, nes atsakomybių daug. Tačiau man gera justi gyvenimo kontrolę ir sukti vairą tik taip, kaip noriu aš“, – paklausta, ar norėtų sugrįžti į vaikystę, atsakė rašytoja, žurnalistė Fausta Marija Leščiauskaitė (28 m.).

 Fausta Marija Leščiauskaitė prisiminė vaikystę.
 Fausta Marija Leščiauskaitė prisiminė vaikystę.
Fausta Marija.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Fausta Marija.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Andrius ir Fausta Marija patys nežino, kiek laiko jų nebus Lietuvoje: be jokio plano ar sudėliotų maršrutų – taip pora pasitiks žiemą.
Andrius ir Fausta Marija patys nežino, kiek laiko jų nebus Lietuvoje: be jokio plano ar sudėliotų maršrutų – taip pora pasitiks žiemą.
Fausta Marija Leščiauskaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Fausta Marija Leščiauskaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Andrius Užkalnis knygos pristatymas / Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
Andrius Užkalnis knygos pristatymas / Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
 Fausta Marija vaikystėje.
 Fausta Marija vaikystėje.
 Fausta Marija su močiute.
 Fausta Marija su močiute.
 Faustos Marijos Leščiauskaitės vaikystės akimirka.
 Faustos Marijos Leščiauskaitės vaikystės akimirka.
 Faustos Marijos Leščiauskaitės vaikystės akimirka.
 Faustos Marijos Leščiauskaitės vaikystės akimirka.
 Faustos Marijos Leščiauskaitės vaikystės akimirka.
 Faustos Marijos Leščiauskaitės vaikystės akimirka.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Jan 3, 2022, 7:59 PM

Ji užaugo Kelmėje, tačiau daug laiko praleido pas tetą Kaune. „Su teta leisdavomės į gastroles: ir troleibusais važinėdavom, ir eskalatoriais parduotuvėse kildavome ir leisdavomės, ir į restoranus vaikščiodavom, ir po Laisvę marširuodavom. Priminsiu, kad gimiau dar praeitam amžiuj, kad ir kaip komiškai tai beskambėtų, ir pramogos, ypač, vaiko, atvykusio iš beveik kaimo, būdavo štai tokios“, – nusijuokė Fausta.

Na, o kai teta Faustą leisdavo vieną, ji prisimena mėgdavusi sėsti į troleibusą ir zuikiu važinėtis pirmynas-atgal.

„Kelmėje tokių dalykų nebuvo. O mane tas miesto gyvenimas labai žavėjo. Gimiau ir užaugau mažame miestelyje ir visada žinojau, kad esu miesto žmogus. Tada Kaunas atrodė didžiulis, o dabar ir Niujorkas ar Los Andželas man neatrodo labai dideli“, – šypsojosi Fausta.

F.M.Leščiauskaitė sako, kad jos vaikystė niekuo nesiskyrė nuo daugumos to meto vaikų.

„Mes augome labiau patys. Bastydavomės po kiemus, su geriausia drauge Gintare iš lentų statydavomės būstines, su pusbroliais mėgdavau skambinėti sugalvotais numeriais ir ką nors meluoti. Turėjau draugą Vytuką, kurio dabar jau nebėra, o jis turėjo močiutę, kuri kepdavo skaniausius šakočius Kelmėje.

Vytukas išnešdavo dar šiltų kepukų – bekepant nukritusių šakočių spygliukų – valgydavom juos po kvadrato žaidimo ar to, kurį suaugę nelabai norėdavo leisti žaisti, kurį vadindavom „Žeme“: nusibrėži ratą, susiskirstai teritorijom ir mėtai peilį. Jei peilis įsminga, užkariauji teritoriją ir persibraižai savo ribas“, – į prisiminimus nusikėlė Fausta.

Jos vaikystėje buvo apsčiai begalės išdaigų, visokių mielų ir baisių akimirkų. Vienas šilčiausių atsiminimų – laikas, kaip pati Fausta vadina, pas babą, kuri gyveno tame pačiame miestelyje.

„Atsimenu, ateinu pas ją – ir ji iš kirvio išverda sriubą. Visada sako, kad nieko neturi, bet žiūrėk – po minutės jau ir toks sumuštinis, ir anoks, ir kotletas šyla. Ir, žinoma, slaptojoje spintelėje pasiknisus man ištraukiamas mano labai mėgtas „Pupos“ šokoladukas arba sena gera „Manija“. Arba dar tais laikais buvo „Bingo“. Prisikemšu, o tada baba sako: „Eik pasiselsėk.“

Einu ant jos sofos, kurioje atsiveria kažkokios miego čakros, baba kamšo mane savo pledais. O aš snaudžiu ir girdžiu, kaip ji aplink krapštosi. Tai pečių kuria, tai verda kažką, tai kryžiažodžius sprendžia. Kai buvau visai maža, mes su baba nesutarėme visai. Bet kažkada ankstyvoje paauglystėje ar šiek tiek anksčiau susidraugavome ir tapome geriausiomis draugėmis. Nuo tada pas ją jausdavausi saugiai. Tai buvo mano saugiausia vieta“, – šypsojosi moteris.

Fausta buvo mokytojos dukra, tad ji prisimena, kad jai visuomet galiojo aukštesni standartai. Ji buvo auklėjama gana griežtai ir reikliai.

„O aš buvau vaikas kaip vaikas – kai kur protingas, kai kur kvailas. Tėvai išmokė mylėti literatūrą, mano šeimoje skaitė visi šeimos nariai ir tai darė kone kasdien. Išmokė mylėti teatrą – nuo vaikystės esu Keistuolių teatro gerbėja numeris vienas. Daug keliaudavome, taigi, kelionės įaugo į mane kaip neatsiejama gyvenimo dalis“, – sakė ji.

Jos šeimoje visuomet buvo daug gyvūnų, to priežastis – veterinaras tėtis. 

„Daugiausiai vienu metu esame turėję tris šunis, tris katinus, jūrų kiaulytę. Jau nekalbant apie kažkieno padovanotas dekoratyvines kiaules ir kitokius padarus. Bet dažniausiai būdavo taip, kad kas nors randa kokį sužalotą bėdžių – atneša tėčiui. Ir dingsta. Ir ką tu su juo darysi pagydęs – išmesi? Taip ir likdavo pas mus. Taigi, užaugau su gyvūnais ir tarp jų“, – šypsojosi Fausta.

F.M.Leščiauskaitė lankė muzikos mokyklą, kurią, kaip ir visi vis norėdavo mesti. Kaip ir dažnam vaikui, jai nepatinko mokytis, tačiau labai įstrigo ta aura, tamsūs vakarai fortepijono mokytojos kabinete. 

„Patiko duetu groti su geriausia drauge, kuri tokia išliko iki šių dienų. Vienuolika metų grojau fortepijonu – norėčiau grįžti mokytis, nes žinoma, kad pirštai sustingę, mažai ką atsimenu. Bet, įsivaizduokit, niekaip negaliu peržengti minties, kad mane mokys kažkas kitas, nei kad mano mokytoja Vilija. Atrodo kažkokia nesąmonė, todėl vis pradedu mokytis kažką kito“, – kalbėjo ji.

Ji ir pati užaugusi norėjo būti mokytoja. Fausta prisipažįsta – net ir dabar, užaugusi norėtų ja tapti, tačiau šio varianto nesvarsto tik dėl mokytojų atlyginimų.

„Man turėtų pasiūlyti mažiausiai dešimt kartų daugiau nei gauna vidutinis mokytojas – mažiausiai tiek vertas atsakingo, nuolat tobulėjančio mokytojo darbas mano akimis. O kadangi niekas tiek nepasiūlys, susiradau kitą man labai įdomią nišą. Bet pati mintis – būti tarp jaunų, dar giluminiai nesupuvusių žmonių, man visada atrodė miela“, – tvirtino ji.

 

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.