„Vaikystės prisiminimai – dviprasmiški. Buvo visko, bet norisi prisiminti tik gražiausiausias akimirkas“, – pasakojimą apie vaikystę pradėjo dainininkas.
Paklaustas, koks jis buvo vaikas, vyras sakė, kad taip pat buvo visoks: mėgo ir pasibarti su močiute, ir padėti kaimynei išnešdamas jos šiukšles ar pavedžiodamas šunį.
„Esu prikrėtęs ir išdaigų: iš parduotuvės esu pavogęs saldainių, vaikystėje žinojau, kur auga skaniausios braškės ir kriaušės. Mokykloje, pamokų metu, mėgdavau prajuokinti klasiokus ir tos pamokos greitai pralėkdavo...
Žodžiu, nebuvau šventas ar kažkoks labai pavyzdingas. Tačiau iki dabar stengiuosi visuose gyvenimiškose situacijose elgtis žmogiškai“, – tęsė R.Kirilkinas.
Nuo pat ankstyvų dienų jis save įsivaizdavo tik ant scenos.
„Kitų svajonių, apart scenos, neturėjau. „Dainų dainelė“ buvo visa ko pradžia. Iš tų laikų – patys brangiausi prisiminimai“, – šyptelėjo žinomas dainininkas.
Dėl namo laiptinėje rengiamų koncertų R.Kirilkinas net yra gavęs pylos.
„Vaikystėje neapsieinama be liūdnų išgyvenimų, pasitaikė įvairiausių situacijų. Na, tarkim, kai susipykdavau su kiemo vaikais, ar už mano koncertus laiptinėje subardavo kaimynai. Buvo visko“, – susimąstė atlikėjas ir netrukus, kalbai pasisukus apie šeimą, vėl atgavo gerą nuotaiką.
Anot R.Kirilkino, šeima jam – patys brangiausi žmonės.
„Šeimą aš jau turiu ir labai tuo džiaugiuosi bei vertinu. Turiu nuostabiausią pasaulyje mąmą, rūpestingiausią močiutę, mylimas sesutes bei brolį.
Visus juos labai myliu ir be proto jų pasiilgstu, nes jie gyvena Norvegijoje.
O Lietuvoje esame tryse: mano gyvenimo partneris ir, žinoma, mūsų mylimas draugas Pomeranijos špicas Guru“, – trumpą pokalbį užbaigė R.Kirilkinas.
