Neringa Šiaudikytė nenorėtų sugrįžti į vaikystę: „Tikrai nebuvo lengva“

Kaunietė dainininkė Neringa Šiaudikytė (31 m.) nuo pat vaikystės gyveno muzika. Jos mama – profesionali pianistė, tad Neringa lankė ir darželį, ir parengiamąją mokyklą, kuriame skambėjo dainos. 

Neringa Šiaudikytė.<br>LR koliažas.
Neringa Šiaudikytė.<br>LR koliažas.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Neringa Šiaudikytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Šiaudikytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

2022-02-19 17:35

„Muzikuoti pradėjau nuo ketverių, o nuo šešerių lankiau muzikos mokyklą.Scena man buvo ne svetima, todėl įpratau save realizuoti nuo mažų dienų“, – lrytas.lt kalbėjo N.Šiaudikytė.

Konkursai, įvairios šventės – Neringa nuolat sukosi tame rate. Nuo aštuonerių ji prisijungė prie estrados studijos.

„Dešimties pradėjau keliauti su grupe po konkursus. Tėvai mane tuomet išleido ir į pirmąjį konkursą kaip solistę į Sankt Peterburgą. Visą vaikystę ir paauglystę mano gyvenimas sukosi apie mokslus, muziką bei konkursus. Visą gyvenimą jaučiuosi dekingą savo tevams už suteiktas galimybes ir tokią nuostabią vaikystę, kurios dėka šiandien esu žinoma atlikėja Lietuvoje ir gyvenu Los Andžele, kur bandau įgyvendinti savo svajones“, – šypsojosi dainininkė.

– Koks didžiausias jūsų vaikystės atsiminimas?

– Didžiausias prisiminimas tai turbūt muzikinės stovyklos su estrados grupe „Arteke“. Kai buvau 13-os, pirmą kartą visa grupė kartu su vadovais vykome į Krymą traukiniu. Keliavome kelias dienas, o pirmąją naktį kajutėje mane apvogė. Pavogė telefoną, pavogė visus dienpinigius. O atvykus į Arteką, mums įdavė uniformas. Man tai buvo kažkoks košmaras. Liepdavo eiti pietų miego. Tai buvo buvusi pionierių stovykla. Bet praėjus keliom dienom, susigyvenome su tvarka. Ta stovykla davė tikrai labai daug.

Pirmiausia tai, kad į ją suvažiavo talentingiausi vaikai iš visur. Tai buvo susipažinimas su disciplina, taisyklėmis, be to, susiradau draugu iš viso pasaulio. Man, kaip vaikui, tai buvo didelis lūžis kalbos barjere, bendravime, tai atveria pasaulėžiūrą ir supratimą apie labai daug dalykų. Ta stovykla man labai įstrigo į atmintį. Vienas gražiausių nuotykių gyvenime. Sekančiais metais vykome dar kartą į stovyklą jau su kita muzikos grupe.

Man įstrigo visi konkursai, pasiruošimas, kostiumų siuvimas, tas jaudulys prieš kiekvieną kelionę. Nepamenu tiek daug emocijų iš mokyklos ar sėdėjimo suole.

Mano visas gyvenimas sukosi aplink muziką. Todėl žinau, kad jei turėsiu vaikų, mano vaikai bus lavinami. Noriu, kad jie taip pat turėtų tokius prisiminimus kaip aš.

– Kaip jūs buvote auklėjama? Kokias vertybes jums diegė tėvai?

– Aš buvau auginama su didele meile, bet lygiai tiek pat turejau griežtas taisykles ir discipliną. Mano tėvai visada žinojo apie mane viską. Siekė sukurti draugišką ryšį, tapti draugais, bet kartu ir kontroliuoti, ir kur reikia – diržus suveržti. Man išugdė didžiulę pagarbą tevams. Kai buvau vaikas, niekada nekėliau isterijų, reikalavimų. Žinojau savo ribas. Tėvai įskiepijo pagrindines žmogiškas vertybės: būti teisingu žmogumi, gerbti kitus zmones, jausti pagarbą vyresniems žmonėms, nekenkti kitiems. Man tikrai buvo skiriama daug dėmesio. Bet ne tokio dėmesio, kurį lydėjo pildomos užgaidos.

– Ar norėtumėte sugrįžti į vaikystę?

– Tiesa pasakius ne. Tik pastaraisiais metais jaučiuosi labiau atsipalaidavus. Nuo paauglystės siekiau mokslo, muzikos. Viską dariau paralelei. Tai tikrai nebuvo lengva. Nuo 18 metų koncertuodavau su choru ir man buvo pasakyta, jog turiu pradėti būti savarankiška finansiškai. Kai pagalvoju, kiek visko praeita iki šiandien – sugrįžti nenoriu. Mėgaujuosi darbo vaisiais ir galimybę jau rinktis tiek darbus, tiek veiklas. Anksciau tokios prabangos neturėjau.

– Ar ir vaikystėje norėjote būti dainininke ir galima sakyti, kad jūsų svajonė išsipildė?

– Visuomet norejau būti dainininke. Aš turejau labai tikslingą norą ir kryptį, kurią pasiekti padėjo man mano tėvai ir jų palaikymas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.