Vaikystę Saugirdas praleido Panevėžyje ir jo apylinkėse. Kaip jis pats sako, buvo ramus ir išauklėtas vaikas. Vis dėlto, ir jam kartais knietėdavo iškrėsti vieną kitą išdaigą. Tiesa, tikrai nepiktybišką.
„Vaikystę prisimenu labai šviesiai, linksmai, nes mano vaikystė buvo labai graži. Augome kartu su broliu, Panevėžyje. Savaitgalius leisdavome iškylaudami su tėvais, pas močiutes ar prosenelius vienkemyje, tad vaikystė prabėgo turiningai.
Mano galva, buvau ganėtinai ramus, teigiamas, gerietis vaikas. Bet kartais prisigalvodavau įvairiausių nesąmonių (Juokiasi.) Jos vykdavo retai, bet kai jau sugalvodavau, tai taip rimčiau“, – sakė jis.
Didžiausiu savo vaikystės pokštu vyras įvardija savarankišką kelionę pas prosenelius į kaimą pėščiomis. Tėvai apie tai nieko nežinojo, o pas giminaičius Saugirdas pasiryžo keliauti kone dvidešimt kilometrų ir užtruko pusę paros.
„Vieną rytą, pirmoje ar antroje klasėje, sugalvojau, jog šiandien į mokyklą eiti nenoriu. Atsikėliau, apsirengiau, išėjau į savo prosenelių kaimą, kuris yra už dvidešimties kilometrų nuo Panevėžio. Ėjau pestute, tvarkingai, tuo pačiu keliu, kuriuo pas prosenelius važiuodavo tėvai. Ten eiti ryžausi tikrai ne dėl to, kad mokykloje ar namuose kažkas būtų negerai – tikrai ne. Tiesiog užsinorėjau į kaimą ir ką jūs man?
Kadangi dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o kaime nebuvo ir paprasto telefono, ant kojų buvo pakelti visi, ir policija. Galų gale, tėtis sugalvojo dėl viso pikto patikrinti kaimą, kuris iš esmės yra paskutinė vieta, kur reikėtų ieškoti septynių metų vaiko.
Kiek pamenu, išėjau maždaug septintą ryto, kaime buvau apie šeštą vakaro. Vos įžengus į sodybą prisistatė tėtis. Ir jaunuolis buvo greitai pargabentas namo. Visą kelią labai bijojau, jog gausiu pylos, bet negavau“, – juokėsi S.Vaitulionis.
Paklaustas apie tai, kas vaikystėje jam darė didžiausią įtaką, vyras atsakė vienareikšmiškai – šeima. Toks atsakymas tikrai nestebina – komunikacijos specialisto tėvai kartu skaičiuoja jau beveik keturis dešimtmečius, augdamas jis neregėjo piktų nesutarimų, nežinojo, kaip skamba į sieną dūžtantys indai.
„Aš manau, kad man didžiausią įtaką vienareikšmiškai darė mano šeima. Mūsų šeima buvo ir yra labai graži. Mano tėvai yra vieni iš nedaugelio, kurie santuokoje gyvena beveik keturiasdešimt metų. Visą laiką vaikystėje stebėdavausi vaikais, kurie augo išsiskyrusiose šeimose. Man tai buvo nesuprantama.
Mums su broliu labai pasisekė, mumis labai rūpinosi tiek tėtis, tiek ir mama, tiek ir seneliai.
Nepamenu, kad mūsų namuose būtų daužomi indai. Dabar man – keturiasdešimt metų ir aš suprantu, kad nesipykti yra neįmanoma. Tačiau mūsų tėvai su broliu mus, manau, labai saugojo ir mes niekada nesame girdėję jokių riksmų, santykių aiškinimosi prie mūsų. Jeigu kažkoks santykių aiškinimąsis ir vykdavo, tai jis vykdavo už uždarų durų mums su broliu negirdint. Už tai esu labai dėkingas.
Be to, šeimoje nuo vaikystės buvo diegiamas kultūringas bendravimas, įsitikinimas, kad žmones reikia mylėti ir gerbti. Manau, jog tėvams visai pavyko (Šypsosi.) Mano vertybės, tradicijos yra atsineštos iš šeimos“, – kalbėjo S.Vaitulionis.
Mintimis grįždamas į vaikystęs prisiminimus vyras gražių žodžių negailėjo ir savo pradinių klasių mokytojai. Komunikacijos specialistas šypsodamasis sakė, jog kurį laiką net ir pats galvojo apie pedagogo profesiją.
„Jeigu atvirai, pradinėse klasėse mano autoritetu buvo mano pradinių klasių mokytoja, kuri, tarp kitko, buvo ir mano mamos pradinių klasių mokytoja. Tuo metu man kažkaip patraukliai atrodė mokytojo profesija (Kikena.) O ir mokytoja buvo labai elgantiška, rafinuota.
Žinoma, su metais nuomonė kito, po to atradau rašymą, tad nuo vaikystės pomėgių labai toli nenuėjau, rašau iki šiol.
Esu žurnalo redaktorius ir su rašymu susijusį darbą dirbu jau maždaug dvidešimt metų“, – užbaigė jis.
