Šiauliuose augęs vyras nuo mažens save vadina pasaulio piliečiu, kadangi gimtajame mieste praleisdavo kiek daugiau nei pusmetį. Visas kitas laikas buvo skirtas kelionėms po pasaulį, kur vykdavo teniso varžybos.
„Mano tėtis žaidė rankinį, bandė vesti mane į treniruotes, bet man, keturmečiui, visai nepatiko. Tada nuvedė į teniso treniruotę. Nuo pat pirmos treniruotės šis sportas mane sužavėjo ir jo niekada nebepaleidau.
Būdamas aštuonerių laimėjau pirmąją savo taurę. Prisimenu, kad užmigau po pagalve pasidėjęs diplomą ir apsikabinęs taurę. Taip išmiegojau iki pat ryto. Visa tai atsimenu, tarsi tai būtų įvykę šiandien“, – pasakojo S.Kučas.
Teniso trenerio vaikystė buvo kitokia nei bendraamžių.
„Prieš pamokas eidavau į treniruotes, taip pat ir po jų. Man labiausiai patikdavo laimėti, bet ne pralaimėti... Tai mane motyvavo ir stūmė į priekį“, – prisiminė S.Kučas.
Teniso treneris neslepia, jog turėjo be galo gerus tėvus, tad ir auklėtas jis nebuvo griežtai.
„Mano tėtis ir mama labai geri žmonės, turintys dideles širdis. Auklėtas nebuvau griežtai, tačiau įtaką mano asmenybei turėjo mano ilgametis treneris Regimantas Uogėla. Didžiausias ačiū jam“, – šyptelėjo jis.
Užaugęs S.Kučas be abejonės norėjo tapti pasaulio teniso čempionu.
„Svajonė ir liko svajone. Kita mano svajonė buvo turėti savo teniso klubą. Šią svajonę ir bandau įgyvendinti“, – užsimindamas apie tikslus, pokalbį baigė teniso treneris.
